Apie žaidimą likimais
Valentinas Antanavičius „Žaisliukas“ (1975)
Valentinas Antanavičius (g. 1936) ‒ gerai žinomas Lietuvos tapytojas, asambliažų ir teatro scenovaizdžių kūrėjas, menininkų grupės „24“ narys (1). 1992 m. kūrėjui suteikta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija, 2006 m. Antanavičius apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi. 1962 m., baigęs tuometį Lietuvos valstybinį dailės institutą (dabar ‒ Vilniaus dailės akademija), Antanavičius tapo Lietuvos dailininkų sąjungos nariu (nuo 1964), dėstė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų gimnazijoje, XX a. 8‒9 deš. – Justino Vienožinskio vaikų dailės mokykloje. 1988 m. tapo Vilniaus dailės akademijos dėstytoju, 1995 m. ‒ docentu. Antanavičiaus kūrybą nagrinėję menotyrininkai pažymi, kad šis menininkas laikytinas kone nuosekliausiu savo kartos nonkonformistu. Antanavičius, aktyviai kurti pradėjęs 7-ojo deš. viduryje, iki pat Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio buvo oficialiojo meninio gyvenimo užribyje, sovietmečiu didesnėse grupinėse parodose buvo eksponuojami beveik vien jo tapyti portretai, daugiau ar mažiau atitinkantys griežtą to laikotarpio kanoną (2). Įkvėpimo kūrybai menininkas sėmėsi iš klasikinio XX a. modernizmo krypčių ‒ ekspresionizmo, siurrealizmo, dadaizmo, poparto, kūriniams būdingos etnografinių motyvų užuominos. Antanavičiaus drobėse ir kartonuose regimoms deformuotoms baugioms figūroms, mitologinių padarų ir mechaninių dalių hibridams, kartais įgyjantiems antropomorfinių bruožų, būdinga postkubistinė raiška ‒ objektyvizuotų kūno dalių bei tapybinių formų tapatumas, gesto ekspresyvumas. Sociopolitinė kritika ‒ vienas ryškiausių šio menininko kūrybos bruožų, persmelkiantis tiek kuriamų paveikslų ir asambliažų turinį, tiek formą. 8‒9 deš. menininkas tapė sukapotus ar „išskalbtus“ ‒ bestuburius, ant virvės džiūstančius, vyraujančiam sociopolitiniam klimatui pasidavusius ‒ vyrų ir moterų kūnus. 8-ajame deš. Antanavičiaus drobės įgyja brutalaus erotiškumo, dekonstruoti, kompoziciškai pabrėžtų formų kūnai jo tapybos kūriniuose ar asambliažuose su nejaukiomis lėlių galūnėmis tampa ironiškai nepadorūs, bet į dangų besistiebiantys lyties organai neatsveria negyvų menininko tapomų figūrų žvilgsnių, o asambliažuose naudojami vamzdžiai ir kraneliai tarsi neužsuka kūrinių paveikslais srūvančio gausiai atskiestų dažų nuotėkio ‒ šių pamėkliškų kūnų skysčių. Pasak menotyrininkės Erikos Grigoravičienės, taip prisitaikymą prie gluminančios aptariamo laikotarpio sociopolitinės situacijos menininkas tarsi sutapatina su švarinimosi ritualu (3). 9-ajame deš. Antanavičius ima kurti vadinamuosius etnografinius asambliažus – simbolines (stabo, šventojo, valdovo) figūras iš etnografinių reliktų, dažnai turinčias iš medžio išdrožtą veidą. Dirbtinės gyvasties nejaukumą keičia atmintis ir susikaupimas (4).
Kiek atidžiau pažvelkime į šio menininko kūrinį „Žaisliukas“ (popierius, akvarelė, 1975), priklausantį Dailininkų sąjungos fondui. Pagrindinį planą užpildo nuo centrinės kompozicijos ašies kiek nutolusi gigantiško antropomorfinio sukučio figūra. Deformuotą žmogaus-žaislo kūną sudaro tarsi ežero paviršiumi slystantis kotelis su apversto kūgio pavidalo torsu, kurį užbaigia neproporcingai didelė, ant tvirto kaklo užmauta galva su šaržuotomis ausimis, lyg radijo lokatoriais fiksuojančiomis aplinkos informaciją. Tamsiai mėlynų, žalių ir violetinių atspalvių figūros išraiška ‒ tai bejausmės paklusnios nuostabos emocija, kurią įvaizdina švelniai praverta sukučio burna ir pakelti antakiai. Figūros veidą tarsi kryžius dalija išryškinta eskizinė piešinio linija, atskirianti žemą figūros kaktą nuo kitų veido dalių ir nosies motyvu nuslystanti iki smakro, taip atskleidžiant vilkelio judesio dinamiką. Pro šio bevardžio akvarelinio kūno „odą“ tirštais potėpiais persišviečia griaučiai ir stemplė, bet simetriškas veidas išlieka plokščias ‒ apie menką šviesotamsos pokytį byloja blausesnių žalių atspalvių kairė veido pusė. Figūrą supa virš žemo horizonto su kalvomis ir tolumoje stūksančia dvibokšte bažnyčia degantis, tarsi kruvinas, dangus, kurio tirštį menininkas perteikia sluoksniuodamas vertikalius ir horizontalius raudonų, oranžinių ir geltonų tonų potėpius. Sukučio nepriklausymo aplinkai pojūtį sustiprina ir juodi figūros kontūrai, būdingi ekspresionistinei tapybai.
Ugningame peizaže nykiai besisukančio žmogaus-žaislo metafora itin aktuali šių dienų Rusijos pradėto karo Ukrainoje kontekste. Tapydamas socializmo kritika persmelktą kūrinį, Antanavičius, regis, užčiuopė šimtmečiais Rusijos puoselėjamas imperines ambicijas, individą nužmoginančias ir paverčiančias inertiškai besisukančiu sistemos sraigteliu. Pasak šiuolaikinio rusų menininko Kirillo Savchenkovo, drauge su Alexandra Sukhareva turėjusio atstovauti šaliai šių metų Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje (5), „Putinas – tai „terpės būsena“. Ši terpės būsena – daugiau nei konkretus tironas, kurio vardu ji pavadinta... Ji – daugialypė ir daug apimanti. Tai – institucijos ir įstatymai, oligarchai ir paprasti žmonės, pati priespaudos ir baimės istorija, be kurios Rusiją sunku įsivaizduoti [...]. Viena iš Rusijos problemų, kurią išnaudoja Putino režimas – meilės gyvenimui stoka, individualaus gyvenimo bevertiškumas. Tragiška, palaužta pasaulėjauta pasitiko karą kaip patvirtinimą to, ką nujautė. Tai atsitiko kaip tragizmo išsipildymas, kurio sąmoningai ar pasąmoningai tikėjosi daug intelektualų. Bejėgystės būsena – viena iš to sąlygų ir pasekmių“. Kaip tik šiame bejėgiškumo kontekste, regis, jau kelis dešimtmečius nekeisdamas trajektorijos siūbuoja ir Antanavičiaus „Žaisliukas“, paveikslo istorijoje sulig kiekvienu apsisukimu aplink saulę įrėždamas dar vieną ideologinės priespaudos ir moralinio menkavertiškumo kritikos rievę. Vis dėlto kaip turėtume suvokti paveikslo tolumoje iškylančius bažnyčios bokštus? Tai nesuinteresuotos vilties ir atsvaros pažadas, o
galbūt žaisliuko ašiai kone simetriški bokštai sukasi ta pačia kryptimi? Vieno atsakymo į šį klausimą greičiausiai nerasime, bet aptariamo kūrinio galia išlikti aktualiam bėgančio laiko ir kintančio sociopolitinio klimato fone primena viena: pernelyg dažnai nesikliaujame savo gebėjimu kritiškai mąstyti ir tampame didesnio politinio, informacinio, socialinio žaidimo sraigteliais. Tuo metu Antanavičiaus kūrybą galime vertinti būtent kaip gebėjimą išlikti moraliai sąžiningam net ilgametės gniuždančios priespaudos metu. Neegzistuoja moralinis pagrindas, leidžiantis pradėti karą, taigi neprisitaikėliškumo laikysena yra tai, ką, žvelgdami į 2022-uosius iš istorinio laiko perspektyvos, vertinsime labiausiai.
(1) 1989 m. įkurta grupė, kuriai priklausė Valentinas Antanavičius, Alfonsas Andriuškevičius, Eugenijus Cukermanas, Kostas Dereškevičius, Bronius Gražys, Leonardas Gutauskas, Gediminas Karalius, Linas Leonas Katinas, Algimantas Jonas Kuras, Viktoras Liutkus, Raimondas Regimantas Martinėnas, Henrikas Natalevičius, Vygandas Paukštė, Šarūnas Sauka, Algis Skačkauskas, Leopoldas Surgailis, Arvydas Šaltenis, Vytautas Šerys, Povilas Ričardas Vaitiekūnas ir Vladimiras Tarasovas, 2000 m. nutraukė savo veiklą.
(2) Pgl. Raminta Jurėnaitė. MO muziejus (mmcentras.lt), [interaktyvus], žiūrėta 2022-08-16.
(3) Pgl. Erika Grigoravičienė. MO muziejus (mmcentras.lt), [interaktyvus], žiūrėta 2022-08-16.
(4) Ibid.
(5) Praėjus keletui dienų po š. m. vasario 24-osios Rusijos invazijos į Ukrainą, menininkai drauge su numatyto paviljono kuratoriumi Raimundu Malašausku paskelbė dėl politinių aplinkybių nedalyvausiantys bienalėje. Apie šį pasirinkimą ir Rusijos šiuolaikinio meno scenos procesus šio teksto autorė kalbėjosi su R. Malašausku: „Gulbių ežeras“ Putino karo akivaizdoje ir Rusijos šiuolaikinio meno scena. Interviu su kuratoriumi Raimundu Malašausku. artnews.lt, [interaktyvus], žiūrėta 2022-08-16.
Comments