Anapusybės paribiai ir žvilgsnis
iš jūros gelmių
Šis tekstas – kuratorės pamąstymai apie Palangos kurorto muziejuje 2022 m. liepos 1–31 d. veikusią parodą „anapilio matymai“ (dalyvės – Eglė Gineitytė, Laisvydė Šalčiūtė, Laima Kreivytė, Eglė Ganda Bogdanienė).
Maždaug prieš metus Palangos kurorto muziejus užmezgė tarpinstitucinio bendradarbiavimo iniciatyvą su Lietuvos dailininkų sąjunga, o man buvo pasiūlyta pagalvoti apie konkrečius ekspozicijos išeities taškus. Žinojau, kad kultūriniame kurorto gyvenime vila „Anapilis“ kurį laiką veikė kaip muzikos klubas ir kavinė, o 2015 m. spalvingą reputaciją kadaise turėjęs pastatas restauruotas ir perduotas kurorto muziejaus reikmėms. Architektūriškai įmantrios vilos bei joje šiuo metu įsikūrusios institucijos veiklos istorija (1) neliudija, kad čia būtų rengiamos šiuolaikinio meno parodos (2), bet Palangos muziejininkai mielai eksploatuoja baugios paslapties naratyvą (pasak 2022 m. vykusio renginio aprašo, „kas drįstų paneigti, kad „Anapilis“ – ne tik įspūdingiausia, bet ir paslaptingiausia pajūrio vila. Vilos ir jos savininkų gyvenimų istorijas gaubia legendos ir šiurpūs pasakojimai“). Plika kasdienybės akimi nepagaunamo anapusinio pasaulio paieška savotiškai sutapo su mane dominančia matymo technologijų ir magijos tema. Taigi, mintyse pasitelkusi žinomų Lietuvos menininkių kūrybą tapybos, raižinių, tekstilinių objektų, balso įrašo, audio-videodarbus, pamėginau vaizduotėje su(si)konstruoti legendinio statinio interjere įkomponuotas pamario vizijų erdves.
Trumpam „pagauti“ tai, kas skirta ne biologinėms akims, galima per garsą (viloje kažkada skambėjo pirmajai jos savininkei neva ramybę teikiantys tikri vėjo vargonai (3)). Vis dėlto šioje ekspozicijoje nutariau apmąstyti ne tiek istorines detales, kiek dairytis anapusybės properšų, t. y. to, kas greičiausiai iš principo negali būti atrasta materijoje. Sunkiai apibrėžiamo „kito pasaulio“ (anapilio) prasmės tiesiogiai nesiejau su muziejaus puslapyje pristatoma vilos „Anapilis“ vardo istorija, bet „anos pilies“ legenda neišvengiamai terpėsi į tai, ką jutau asmeniniuose vaikystės prisiminimuose apie Palangos vasaras. Šiandien, tarkim, žinoma, kad žmonių pasakojimais apipintas kurorto statinys kadaise priklausė paskutinio Palangos grafo Felikso Tiškevičiaus motinai grafienei Sofijai Tiškevičienei. Muziejaus lankytojams pristatoma miesto istorija ir ekscentriška architektūra; dabarties tyrėjų pastangomis rekonstruojami pastato interjero kontūrai, netgi buvusių gyventojų papročiai. Tačiau žiūrovai nejučia provokuojami galvoti ir apie tai, kas nėra žinoma (4). Vienas keisčiausių „Anapilio“ vilos pasakojimų – istoriškai niekaip nepatvirtintas teiginys, kad „S. Tiškevičienė praktikavo spiritizmą ir virš palėpės įrengtame veidrodžių kambaryje bendravo su vėlėmis“. Nors muziejininkai pabrėžia tokius teiginius pagrindžiančių istorinių šaltinių stoką, bet vaidenimosi, vėlių ir vėjų gaudymo tema sudomino. Ji susišaukė ne tik su XIX a. pab.–XX a. pr. kurorto laisvalaikio formomis, bet ir su lietuviškais jūriniais ar marių mitais bei senųjų matymo technologijų eksperimentais. Mintyse kristalizavosi ir kai kurie šiuolaikinės lietuvių dailės kūriniai.
Kalbėdamosi su tapytoja Egle Gineityte, ėmėme diskutuoti apie jos specifinį susidomėjimą pajūrio tema – žinojau, kad menininkė kone kasmet vasaros pradžioje apsistoja Neringoje ir ten plėtoja savo kūrybinius sumanymus. Įdomu tai, kad jos perteikiami kopų ir pakrantės vaizdai neretai yra praradę užuominas į konkrečius kraštovaizdžius ir tampa grynaisiais išgyvenimais, minimalistiniais abstrahuotais gamtos nuotaikų vaizdiniais didelio formato drobėse. Puikių to pavyzdžių galima pamatyti MO muziejaus kolekcijoje. Apie Gineitytės peizažines asociacijas rašiusi menotyrininkė Raminta Jurėnaitė yra minėjusi ramybės ir stiprių išgyvenimų pojūtį. Emociją padedanti išgryninti tapyba – „tai tarsi pokalbis apie gyvenimą ir mirtį, švaros bei apsivalymo paieškos“ (5), kai lėtas aplinkos stebėjimas pereina į gilią meditaciją. Ne sykį Gineitytės interpretuoti kitų menininkų apmąstyti regėjimo paribiai naujame šios parodos kūrinyje taip pat tradiciškai „išeina iš kraštų“, palikdami didelę paveikslo tuštumą. Veikėjai maksimaliai išstumiami anapus drobės, bet tuščia erdvė yra gyva, ji skiriama grynajam stebėjimui. Meditatyvi nuotaika, kartais su liūdesio priemaiša, perteikiama per užuominą į Edvardo Muncho kūrinį („Du žmonės. Pagal Munchą“). Matome ne veidus, o vaizdus, į kuriuos žvelgia nuo mūsų nusisukusių žmonių akys – gyvi žiūrovai parodoje atsiranda drobėje pavaizduotiems virtualiems stebėtojams už nugaros. Numatoma žvilgsnio trajektorija liudija kažkurį kitą pasaulį. O Gineitytės kadaise pamėgtas figūrinis nugaros motyvas šioje ekspozicijoje nejučia transformuojasi ir į medžiais paverstus pasakos personažus („Uosis“).
Panirimas į pusiau matomas, galbūt netikėtai prisimenamas arba susvajotas erdves padeda „įsliuogti“ anapus. Šviesa gali būti apmąstoma per lango mene simboliką ir veidrodžio metafiziką. Vilos veidrodžių kambaryje galbūt įkalintos vėlės (6), ko gero, tėra orfėjiškas atrakciono triukas, liudijantis už nugaros atsikartojančio vaizdo lūkestį (ar atsisukusi išvysiu amžinybę?). Savo ruožtu, Gineitytės mėgstamas lango ar palangės motyvas (kūriniai „Szara godzina“, „Šilta–šalta“) siūlo prisiminti retsykiais aiškiai pajuntamą spalvinę perskyrą tarp interjero ir lauko erdvių. Nors tapytojos darbai, kaip minėta, išgrynina emociją, o ne siužetinį vaizdinį, pulsuojantys juodi ir mėlyni drobės plotai, ko gero, išduoda pajūrio dangų užtvindžiusių audros debesų slinkimą. Galbūt prapliupsiančio lietaus, o gal dulkstančio tamsaus asfalto pojūtis atkuriamas per minimalią, beveik abstrakčią, detalę („Miestas“). Riba tarp menininkės dirbtuvės ir už lango matomo sodo erdvės, tarp lauko ir vidaus, nakties ir dienos nepastovi, paros valandų slinktis nuo ryto iki vakaro kartais prisipildo ištęsto laiko pajautos. Pavakario prieblandos tykumą, nakties tamsą ir melsvą brėškimą galiausiai nutvieskia žaisminga detalė begaliniame šviesos sraute („Po nakties diena“). Geltonai pražydusių smėlynų, pušų ramybės vidudienį, o gal tiesiog pakrantės bangelių spindėjimo įspūdį kuria iš praeities kelionių prisimenamų alyvmedžių giraičių motyvas arba kažkas, sumirguliavęs tarp blakstienų, kai prisimerki vasaros atokaitoje („Alyvmedžiai“, „Nuo pradžių“).
Judraus šviesos verpeto prasiveržimas iš didelio formato raudonai įkaitusio fono („Leisk man skristi“), savo ruožtu, gretinamas su Laimos Kreivytės balsu skaitoma Salomėjos Nėries poema „Eglė Žalčių karalienė“. Legendos motyvuose užkoduota ne tik žmogų transformuojančių ritualų prasmė, bet ir grėsmingi susidūrimai su Kitu. Grėsmės nuojautą archainėje kultūroje netiesiogiai atsispindi įvairūs tolimų pasakų motyvai ir liaudies pasakojimai apie žvejų pagautas mitines būtybes arba į krantą išmestus keistus, kartais jau sudarkytus kūnus – milžiniškas jūrines gyvates, suraišiotas undines. Muziejaus užuominas apie numirėlius ir merginą-pakaruoklę dera priskirti lengvabūdiškoms kurortinių lankytojų vilionėms, vis dėlto pastebėjimai apie pastato garsus ir tariamą vėlių pasirodymą nevalingai sužadina ir „ano pasaulio“ iliuziją. Iliuzinių atrakcionų potraukį, beje, byloja realūs Palangoje rezidavusių poilsiautojų laisvalaikio užsiėmimai. Pastarieji šioje parodoje išryškinami pasitelkiant kelis istorinės fotografijos pavyzdžius. Triukai ir triksteriai XIX a. pab.–XX a. pr. kurorto gyvenime užėmė savitą vietą: vasarotojų atokvėpis ir pramogos buvo fiksuojami išgalvotų „jūrinių“ dekoracijų fone, pamėgti teatriniai „gyvieji paveikslai“, o spiritizmo seansų anuomet iš tiesų nevengta. Populiarūs buvo įvairūs šviesos eksperimentai, pvz., keliagubo apšvietimo kadrai, fotografijos „su vaiduokliais“.
Matymo perspektyvos iškraipymo, žaismo akies apgaule apstu ir šioje parodoje eksponuojamoje Laisvydės Šalčiūtės kūryboje. Meniniam jos mąstymui apskritai nesvetimos egzotiškų kurortinių džiaugsmų, terapijos, cirkinių išdaigų temos. Savo piešiniuose ir raižiniuose ji dažnai naudoja apropriacijos strategijas, o jos praktikuojama „vaizdinė ekologija“, pasak menotyrininkės Agnės Narušytės, leidžia laisvai nardyti šiandieninėje vaizdų perpildytoje medijų kultūroje – Šalčiūtė „tiesiog perdirba esamus ir visiems prieinamus vaizdus, kurie ją suintriguoja, suteikdama jiems akiai patrauklų art deco stilių“ (7). Laisvydė taip pat mielai naudojasi kičo bei sentimentaliosios vaizduotės pavidalais, kartais tam naudoja senųjų fotografijų ar šiuolaikinės populiariosios kultūros simuliakrus (menininkei, tarkim, įdomu tyrinėti, kaip senovės fotografijose „pigiais triukais“ buvo siekiama žmogų nustebinti, priversti aiktelėti, pamatyti naujai (8)).
Konkrečiai šioje parodoje eksponuojamame kūrinyje „Būtinas angelas“ matome galbūt užsisvajojusią, o galbūt kelią primiršusią ir dėl to stabtelėjusią jauną moterį su kūdikiu ant kupros, greičiausiai tai vasarojanti Šventoji Šeimyna. Vis dėlto, nors galvos padabintos aukso aureolėmis ir pabrėžiami akių šviesos srautai, veltui paveikslo tekstuose ieškotume vienprasmiškų siužetų. Skaitydami nerūpestingai užrašytas pribraukytas angliškas frazes, sužinome nebent tai, kad dviratininkės ir jos vaikelio figūros įstrigo tarp miego ir pabudimo arba yra tokios būsenos, kurioje žmogus siekia paslėpti pačius tikriausius dalykus. Melancholiškoji indigo dama gulbių (melo)dramoje kitame paveiksle sustingsta tarp melo ir dramos – drobė „Melodramas. Meilė tvyro ore“ pritvinkusi erotinio pažado, bet gamtoje egzistuoja ir tokia meilė, kuri negailestingai žudo (beje, parodoje ant sienos sukabinta Eglės Gandos Bogdanienės dieviškųjų pistoletų kolekcija taip pat labiau primena senovės cirkininkų atributus, o ne modernų ginklą).
Su vandens paukščiais žaidžiančios kilmingos rankos taps gulbės sparnais, tuo tarpu merginos virsmas undine (arba atvirkščiai) taps mirtinu triuku, kuris moteržuvei neatneš nieko gero, tai tikrai žinome iš pasakų. Senovinės gyvačių tramdytojų figūros Šalčiūtės audio-videokūrinyje „Serpentariumas“ taip pat pulsuoja tarp buvimo šiapus ir grįžimo į kitą pasaulį, jūros bangos ir išmeta, ir įtraukia seniai prapuolusių jaunų moterų arba prašalaičius akimirksniu pakerinčių nebylių deltinyčių (undinių) figūras. Pastarosios buvo ypač mėgstamos romantizmo bei simbolizmo mene (9). Tuo tarpu Bogdanienės „Undinė“ parodoje apmąstoma jau ne vien kaip erotiškas romantizmo epochos kūnas – ji gali būti traktuojama ir kaip kadaise gelmėse nardęs, bet vėliau žmogaus sugautas ir virvėmis žiauriai suraišiotas keistas padaras. Kartu žiūrovams siūloma pajusti ir minkštą, takią ir nebūtinai jaukią tekstilinio kūno būklę „tarp Veneros ir monstro“. Ši menininkė savo kūryboje mielai analizuoja biologinius nejaukumo aspektus per mitines moters ir velnio jungtis – sirenas, harpijas, chimeras, gorgones (10).
Išbalę antikinių deivių veidai, ko gero, netrukus pavirs kūną stingdančiomis medūzomis. Vis dėlto sutemų veidrodžiuose besiblaškantį žvilgsnį neišvengiamai pasitiks auštanti „Kita Veneros diena“ (dar vienas Bogdanienės kūrinys). Apskritai meninės vaizduotės tinklai įgalina pagauti tai, ko į realybę vis giliau besiskverbiantis žvilgsnis nebepajėgia aprėpti. Su linijiniu istoriniu laiku mažai ką bendra turinti anapusinio gyvenimo gaudyklė padeda rekonstruoti maironišką regėjimą nuo Birutės kalno, sužadina munchišką melancholiją. Eglės balsas veda į kelionę dūzgiančiomis smėlio kopomis ir nematomais povandeniais Žalčio takais. Poetės skaitoma šiandien atstumtos, visiems žinomos kitos poetės poema kviečia patirti tamsias nerimo gelmes. Galbūt pagalvoti apie tuos, kurie buvo prakeikti, pavirto medžiais. Jaučiu, kaip kelio atgal į marių dugne esančią pilį ieškantys ne šios žemės gyventojai pasiklysta nematomoje laiko šliūžėje. Neatpažintų senovinių maskaradų pavidalai sušmėžuoja seniai išnykusių miestų prisiminimuose. Paryčių būdravimo sapnuose nėra užtikrintumo, nėra apibrėžto laiko, į juos įžengti retai kam pavyksta. Migloti tarp žmogaus ir šmėklos žvilgsnio įsiterpę regėjimai čia byloja anapilio matymą.
(1) Plačiau apie muziejaus ir „Anapilio“ statinio istoriją žr.: https://kurortomuziejus.lt/vila-anapilis/istorija/. (2) PKM veikia kaip įvairius lokalius renginius organizuojantis miesto muziejus, bet dera paminėti, kad 2021 m. rudenį čia buvo surengta ir pirmoji konceptuali šiuolaikinio meno paroda be biudžeto „iš šalies“ (autoriai Konstantinas Bogdanas ir Tomas Daukša). Žr.: https://artnews.lt/pokalbiai-pradzios-ir-pabaigoskonstantino-bogdano-ir-tomo-dauksos-paroda-prie-baltijos-palangos-kurorto-muziejuje-67543. (3) Kaip teigiama istorinio muziejaus statinio aprašyme, jūros švyturio viršūnę primenančiame vilos bokštelyje restauratorių buvo surasti „skardiniai būgneliai – po du prie kiekvieno stoglangio krašto“. (4) Muziejaus puslapyje teigiama: „Nėra žinomi nei šios vilos statybos projektai, nei architektas. Visa pastato istorija yra atkuriama remiantis senaisiais palangiškių atsiminimais bei senosios Palangos miesto planais ir ikonografija.“ (5) Raminta Jurėnaitė. Naktis prasideda vidurdienį. In: Eglė Gineitytė. Tapyba. Contour Art Gallery, p. 5. (6) Keistas vilos savininkės Tiškevičienės pomėgis neva įkalinti bejėgiškai besiblaškančias vėles veidrodžių kambaryje kalba apie prievartą – esą vėlės būdavo iškviečiamos, bet dėl atspindžių gausos nebegalėdavo ištrūkti ir grįžti į anapusinį pasaulį. (7) Agnė Narušytė. Perteklinės emocijos interneto įvaizdžių ir juos perdirbančio meno ekosistemoje. In: Vaizd(ini)ai ir įvaidžiai: kas ir kaip mus kuria? Sud. Odeta Žukauskienė. Lietuvos kultūros tyrimų institutas, Vilnius, 2021, p. 203. (8) Savo kūrybinį kredo ji yra nusakius kaip „paslapties“ ir „nustebimo“ imperatyvą. Pasakodama apie mėgstamose senovinėse fotografijose egzistuojančius vizualinės apgaulės būdus („švytinčių akių“ konusus ir pan.), Šalčiūtė teigė:„Jeigu nėra nustebimo, intrigos, tada nėra ir kūrybos.“ Iš dokumentinio videofilmo „Pro VB Prizmę“. MO muziejus. (9) Pvz., 1900 m. parašytos žinomos Antoníno Dvořáko operos „Undinė“ libretą įkvėpė XIX a. pirmosios pusės literatūriniai šaltiniai (vienas jų – 1837 m. sukurta Hanso Christiano Anderseno pasaka „Undinėlė“). (10) Eglė Ganda Bogdanienė. Tarp Veneros ir monstro. Žr.: https://www.eglegandatextile.com/lt/tarp-veneros-ir-monstro/.
The margins of the afterlife and the view from the depths of the sea
The exhibition visions of the afterlife (LT, anapilio matymai) explores the possibilities of vision. The viewer’s gaze here wanders between intense curiosity and the (unexpected) flash of the subconscious, the light illuminating the yellowish olive grove and the retreat into the blue twilight outside the window. The meaning of the hard-to-define beyond – the “other world” (afterlife) – is not directly linked to the story of the name of the villa Anapilis, but the legend of “that other castle” (LT, “ana pilis”) inevitably inserts itself into what we see and understand. Today, for example, it is known that this Palanga building, which is surrounded by stories, once belonged to Countess Sofija Tiškevičienė, the mother of the last Count of Palanga, Count Feliksas Tiškevičius. The history of the town and its eccentric architecture are presented to the visitors of the museum; the contours of the building’s interiors and even the customs of its former inhabitants are being reconstructed through the efforts of contemporary researchers. However, the viewers are unwittingly provoked to think about what is not known.
Using the work of well-known Lithuanian artists – paintings, carvings, textile objects, voice recordings, audiovisual works – the space of vision is reflected upon. For a moment, one can “catch” something that is not intended for biological eyes through sound (after all, the wind organ once sounded in the villa, which supposedly gave the countess peace). However, the aim of this exhibition is not so much to unlock a forgotten history as to search for the depths of the afterlife, that is to say, for something that is probably in principle impossible to discover in matter. The legendary poem read by the poetess invites us to experience the depths of the fairy tale. In search of a way back to the castle at the bottom of the lagoon, the inhabitants not of this earth get lost in an invisible slime of time. Unidentified forms of ancient masqueraders and circus girls flash in the memories of vanished cities. The illusion of an otherworldly vision is also indirectly evoked by light-hearted stories about spiritualism séances and other leisure activities of the nobles who resided in Palanga. The latter are highlighted through historical photographic examples. Various tricks had a special place in the resort life of the 19th and 20th centuries: the vacationers’ respite and entertainment were captured against the backdrop of imaginary “marine” scenery, also light experiments were popular, e.g., shots with multiple lighting, photographs with “ghosts.”
The afterlife catcher, which has little to do with linear historical time, allows, thanks to artistic imagination, to reconstruct the Maironis-like vision from the Birutė hill, and evokes Munchian melancholy. The voice of Eglė leads us on a journey along the rumbling sand dunes and invisible paths of Žaltys. The waves of the sea both toss out and draw in the figures of serpentine guardians, or perhaps silent mermaids who instantly enchant the passers-by. The noble hands, (melo)dramatically stretched, will become the swan’s wings, and the lilies of the twilight will unfold in the angel’s doubts. The pale faces of the goddesses will probably soon turn into body-stiffening jellyfish. Yet the wandering gaze in the mirrors of twilight will inevitably be greeted by the dawning of a new day of Venus. There is no certainty in the dreams of early morning, no definite time, and rarely does anyone succeed in entering them. The vague visions that are interspersed between the gaze of a man and a ghost are indicative of a vision of the beyond.
Comments