Apie prarastus ir išgelbėtus turtus
Nežinau, kaip atsitinka, kad užmarštin nukeliauja dalykai, esantys mums prieš akis. Kaip nutinka, kad nuostabios freskos, vitražai, mozaikos, dekoratyviniai pano užstatomi spintomis, išardomi ir išmetami lauk, paverčiami griuvėsiais, paliekami niokoti drėgmei, pavaizduotoms figūroms išbadomos akys, pripiešiama nešvankių ženklų ar užrašų? Kaip nutinka, kad niekam nerūpi jų komercinė vertė?
Abejingumas ar kasdieniai rūpesčiai užlipdo mums akis, kol kokios nors aplinkybės ar koks smalsuolis tų, atrodo, greta esančių lobių neparodo iš naujo. Pastaruoju metu taip nutinka daugeliui taikomojo meno sričių, reiškinių, objektų – po 2018-ųjų parodos „Daiktų istorijos. Lietuvos dizainas 1918–2018“, o gal dar prieš tai, išpopuliarėjus mūsų dizainerių Valerijos Cukermanienės (1960–1990 m. dirbo Baldų projektavimo konstravimo biure Vilniuje, 1994–1995 m. Vilniaus baldų kombinate) ar Brigitos Adomonienės kurtiems baldams (LSSR baldų ir medžio apdirbimo pramonės ministerijos Eksperimentinio konstravimo biuras), net prastos būklės foteliukų kaina gerokai pakilo, jie perkami ir restauruojami. Kaimynai estai išleido savo stiklo fabriko „Tarbeklaas“ (veikė iki 1993, 1940 nacionalizavus Johanneso Lorupo stiklo fabriką) katalogą ir iš visų kampų su pasididžiavimu traukia likusius indus, o apie latvių Rygos porceliano fabrikų (veikė nacionalizavus M.S. Kuznecovo porceliano ir fajanso fabriką ir Jakobo Karlo Jesseno porceliano fabriką) produkcijos karštligę turbūt jau girdėjote... Tačiau Lietuvos monumentaliojo meno kūriniai dar vis laukia savo mylėtojų ir tyrėjų. Jei ne pareiga papasakoti apie Vinco Kisarausko mozaiką Vilniaus klinikinės ligoninės vakarinio ir pietinio korpuso jungties centrinio įėjimo fasade (1967), turbūt per milijoną darbų irgi nebūčiau radusi laiko ekskursijai, organizuotai pagal projektą „Kūrinių žemėlapis“, paremtą Lietuvos kultūros tarybos, ir nebūčiau pamačiusi daugybės kūrinių, apie kurių egzistavimą nė neįtariau arba buvau pamiršusi. O kol ruošiausi rašyti šį straipsnį, atsirado dar viena monumentaliojo meno kūrėjų ir entuziasčių iniciatyva – Liudos Stankevičienės ir Nijolės Vilutytės projektas „Monumentaliosios dailės kūrinių duomenų bazės kaupimas ir sklaida“, vykdomas Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) Dailės fondo. Tačiau projektai ir jiems skirti pinigai atėjo po daugelio bandymų surinkti informaciją apie išlikusius kūrinius, neišmatuojamo noro juos gelbėti, po daugybės kreipimųsi, nusvirusių rankų ir naujų mėginimų. Čia pagrindinis variklis yra begalinis šių menininkių susirūpinimas dėl niokojamų kūrinių, viltis atkreipti platesnės publikos, valstybės institucijų dėmesį į kultūros lobius, kuriuos mes... tiesiog užmiršome. Tiksliau ir dar baisiau – kuriuos intensyviai naikiname.
Vienas tų monumentalių darbų, apie kurį žinojau, bet nebuvau mačiusi, yra Sigutės Valiuvienės dekoratyvinis pano (1975, tapyba ant medžio drožlių plokščių) Antakalnyje, Vilniaus miesto klinikinėje ligoninėje. Vaiskiai baltas, subtilus, lengvas, įspūdingas pano primena, kad sovietmečiu buvo svarbus ne tik Valius, bet ir Valiuvienė, liaudiškai kolegų vadinti Valiais. Laikas ar uždaras būdas pablukino menininkės pavardę Lietuvos meno istorijoje (o moterims taip dažnai nutinka net ir labai stengiantis joje išsilaikyti), bet šis pano liudija autorės kūrybinę galią ir puikų erdvės jautimą. Kitame pastato korpuse (poliklinikoje) aplink kiemelį sukomponuotų vitražų autorė yra jos dukra Eglė Valiūtė. Polikliniką puošia ir vienos žinomiausių Lietuvos tekstilininkių Marijos Švažienės gobelenas (1974).
Klinikinėje ligoninėje lyg medžio rievės įvairiose erdvėse nugulė skirtingais laikotarpiais sukurtos freskos, kai kurios – jau po 1990-ųjų. Viena tokių – Haroldo Šatūno tapybinis pano (diplominis darbas, 1991, VDA, kartonas, aliejus), greta – Dalios Žebenkienės vitražas (metai nenustatyti). Kitas savitas elegantiškas, taip pat vėlyvo sovietmečio (1986), kūrinys – Inos Budrytės freska – galėtų būti pavyzdžiu, kaip mūsų šalis elgiasi su savo kultūriniu paveldu: freska atsidūrusi administraciniuose kabinetuose, kur, nuleidus lubas, kai kurių figūrų galvos buvo brutaliai uždengtos, tad kabinetus ir koridorių „puošia“ begalviai žmonės. Kabinetų būtinasis baldas yra ne tik rašomasis stalas, bet ir spintos, sustatytos nekreipiant jokio dėmesio į meno kūrinį. Atrodo, kad jos dengia ne unikalią freską, o pigų tapetą.
Konferencijų salėje yra dar viena ankstyvesnė tos pačios autorės įspūdinga freska-sgrafitas „Vilniaus medikai“ (1983–1984), kur, kaip galima numanyti iš pavadinimo, nutapyti žymūs to meto gydytojai. Kaip dažnai nutinka, moterų portretų identifikuoti nepavyko. Tiesa, neseniai Nijolė Vilutytė atpažino vieną jų – žymią Lietuvos gydytoją urologijos pradininkę Stasę Mičelytę.
Vis dėlto šiuo tekstu noriu ne tik aprašyti įspūdį palikusius pavyzdžius, bet ir parodyti iniciatyvų reikalingumą ar tiesiog būtinybę (daug kartų pabraukiu šį žodį), todėl grįšiu prie Lietuvos kultūros tarybos paremto Dailės fondo projekto „Monumentaliosios dailės kūrinių duomenų bazės kaupimas ir sklaida“, prie kurio pluša menininkės Liuda Stankevičienė ir Nijolė Vilutytė bendradarbiaudamos su Kultūros paveldo departamentu (KPD).
Projekto tikslas ‒ sukaupti ir susisteminti duomenis apie Lietuvos monumentaliosios dailės kūrinius, supažindinti su rezultatais visuomenę. Ne tik formaliai supažindinti, bet ir aktualizuoti problemą, priminti, kaip baisiai apleista ši mūsų kultūros paveldo sritis. Kaupiama ir archyvuojama informacija yra tiek apie esančius, tiek apie išnykusius (arba sunaikintus) Lietuvos monumentaliojo meno kūrinius (Lietuvos teritorijoje). Daugelis jų kūrėjų – žinomi autoriai, kuriems buvo patikėta visuomeninio pobūdžio pastatų puošyba.
Sovietmečiu iki nepriklausomybės užsakymai ateidavo per dailės kombinatus ir vyriausiasis dailininkas skirstydavo, kuriam autoriui pasiūlyti užduotį. Pasak Algimanto Mačiulio, vienos svarbiausių knygų apie monumentaliąją dailę autoriaus („Dailė architektūroje“, Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2003), 1972 m. buvo priimtas nutarimas nuo architektūrinio objekto sąmatos skirti 1–3 proc. meno kūriniams interjero ar eksterjero puošybai. Būtent todėl per kelis dešimtmečius buvo sukurta įvairių įdomių, savitų kūrinių (tiesa, nebūtiniai įdomiuose išliekamąją vertę turinčiuose pastatuose) – freskų, vitražų, sgrafitų, keramikos pano ir kt. Taigi dabar faktas, kad patys pastatai nebūtinai turi architektūrinę vertę, tampa didžiule grėsme ten esantiems monumentaliojo meno kūriniams, todėl vienas iš projekto vykdymo būdų – dirbti su įvairiais menininkais ir jų archyvais, kad pavyktų kuo skubiau surinkti vaizdinę medžiagą, nustatyti kūrinių vietą ir būklę. Nepaprastai svarbu kuo greičiau sukaupti kūrinių duomenų bazę, kas iš tiesų turėjo būti daroma visus tuos nepriklausomybės dešimtmečius, ir ją viešinti, todėl projekte numatyta sukelti į Lietuvos integraliąją muziejų informacinę sistemą LIMIS.
Akivaizdu, kad toks projektas turėtų būti ilgalaikis, tad šiame etape vykdomi darbai tegali būti įžanga. Gal todėl sudarytas nedidelis autorių, su kuriais bus dirbama, pavardžių sąrašas, bet jis apnuogina problemą – daugelis net dabar aktyviai kuriančių freskos ar vitražo menininkų nėra plačiai žinomi, o mozaiką apskritai naudoja vos vienas kitas autorius. Atgavus nepriklausomybę jų sukurti darbai įvairiose įstaigose ar maldos namuose dažniausiai matomi tik mažai tų patalpų naudotojų grupei.
Pavyzdžiu galėtų būti menininkės Jurgos Uzdilaitės įtaigus trijų dalių vitražas „Prisikėlimo kryžius su Švč. Panele Marija ir Juozapu“ (2003, klasikinė plono vitražo technika) buvusiame Marijampolės kunigų seminarijos pastate Bendoriaus g. 3 (dabar Vilkaviškio vyskupijos katechetikos centras). Kadangi buvo pakeista pastato paskirtis, norint įeiti ir pamatyti kūrinį, reikia specialiai tartis su šeimininkais. Liūdna, bet taip dažnai nutinka net ir norint išvysti menininkų sukurtus monumentaliojo meno kūrinius maldos namuose. Deja, mažesnių miestelių bažnyčiose vis dažniau pasitaiko atrasti užrakintas duris su rašteliu, kur kreiptis, norint užeiti. Taigi kūrinius pamato vis mažiau žmonių.
Šis projektas apsiriboja freska, mozaika ir vitražu, nes visko aprėpti, ypač per trumpą laiką, tikrai neįmanoma, tad už borto lieka dekoratyvinė keramika ir metalo kūriniai, įvairios skulptūros, tapyba, didelių formatų tekstilė ir kt. Projekto tikslas – surinkti kiek galima daugiau informacijos, kuri taptų pagalba KPD įtraukiant meno kūrinius į kultūros vertybių sąrašus. Nemaža informacijos per laiką buvo sukaupta pačiame Dailės fonde, ir, nors keičiantis valdžiai dalis duomenų (autorių aplankai su fotografijomis, parodų katalogėliai ir bukletai), saugotų popieriniu pavidalu, pradingo, visgi daug nuorodų, faktų, dokumentų LDS surinko ir per pastarąjį dešimtmetį.
Kaip pasakoja Nijolė Vilutytė, viskas prasidėjo 2020 m. lapkritį nuo netikėto skambučio iš KPD su prašymu padėti identifikuoti freskos-sgrafito Ignalinos kultūros centre autorių. Tiksliau, prasidėjo dar anksčiau, kai viena smalsi gidė nusprendė sužinoti šios freskos autorių, nes buvo nutrintos trys raidės ir iš parašo likę tik R. N. Dalinkevič... Buvo gautas jos prašymas kūrinį įvertinti, galbūt įtraukti į Kultūros paveldo vertybių sąrašą ir pridėtos nuotraukos su baisiais pažeidimais. Paaiškėjo, kad tai pačios Nijolės Vilutytės ir Romo Dalinkevičiaus bendraautorystė. Kaip teigia pati menininkė, dabar pasipylė ir naujų pastatų šeimininkų skambučiai, ir gidų, istorikų, menotyrininkų prašymai identifikuoti, nes sovietmečiu ant monumentaliojo meno kūrinių pasirašyti nebuvo priimta.
Yra ir džiugių pasakojimų. 2019 m. Alytaus kultūros centras Nijolę Vilutytę pakvietė restauruoti jos pačios su Romu Dalinkevičiumi freską-sgrafitą „Audėjos“ (1979–1980), bet galiausiai atrasta lėšų restauratoriams profesionalams. Ši freska-sgrafitas – paskutinis bendras poros kūrinys po septynerių metų darbo kartu. 2019–2020 m. Alytui pavyko pinigus, gautus iš Europos Sąjungos fondų, panaudoti visam Kultūros centro pastatui renovuoti. Jie buvo duoti su sąlyga, kad bus 50 proc. pakeltas šilumos koeficientas. Rezultatas pranoko lūkesčius – net Vytauto Vanago mozaika fasade išsaugota. Ji įrėminta po vitrininiu stiklu. Visai pritariu Nijolės Vilutytės žodžiams – nematytas dalykas...
Dar viena šviesi istorija jau nutiko privačia iniciatyva: buvusioje Vilniaus „Tauro“ gamyklos degustacijos salėje buvo Natašos Daškovos freska „Derliaus šventė“ (1972). Pastatus griaunant, freska buvo nupirkta privataus žmogaus ir 2021 m. perkelta (supjaustyta gabalais kiek nukentėjo, bet išsaugota, nes galėjo su visu pastatu būti sunaikinta) į arką Aludarių g. 5 Vilniuje. Restauruota, įtraukta į Kultūros paveldo registrą. Algirdo Steponavičiaus ir Birutės Žilytės kūrybinis palikimas skaitmeninamas taip pat privačia iniciatyva, tuo (ir skaitmeninių atspaudų pardavimais) rūpinasi Vilniaus galerija.
Vis dėlto šviesios istorijos nėra dažnos. Pandemijos laikotarpiu 2021 m. Nijolė Vilutytė nuvyko patikrinti Ignalinos kultūros centro freskos, dėl kurios į ją buvo kreiptasi. Kaip ir galima tikėtis, situaciją menininkė rado baisią – palubėj tiesiai į kūrinį sukaltos lentutės, skirtos parodoms kabinti, ant freskos buvo kabintos ir vaikų spektaklių dekoracijos, ir liaudies meno audinių ekspozicija. Kėdės remtos palei visą freskos ilgį, kėdžių atlošai ir žmonės kulnais apgadino sieną, o žvėrelių akyse vinukai įkalti... Bandyta pagerinti vaizdą užtepant duobes glaistu...
Kita siaubo istorija prasidėjo netrukus – menininkę pakvietė įvertinti Vilniaus rajono Civilinės metrikacijos skyriaus freską ir atpažinti autorių. Vaizdą jau galite numanyti – darytas remontas, freska išvagota grioviais laidams, apdaužyta. Pastatas renovuojamas, freskos sieną reikia apšiltinti iš lauko, vadinasi, bus polistireno plokštėmis tvirtinama, vėl kalama ir gręžiama. Kūrinio „Vestuvės“ (1972–1973, klasikinės freskos technika) autorė – Nataša Daškova. Kaip pasakoja Nijolė Vilutytė, tokiais atvejais reaguojama panašiai: „Tik jokiu būdu ne į paveldą! Tokie pinigai!“ Išsigandusi vedėja pažadėjo audiniu uždengti gražiai, o kada nors gal restauruoti... Vis dėlto, kokia situacija dabar, neįmanoma patikrinti, nes į pastatą neįleidžiama.
Panašiai ir Viekšnių gimnazijoje. 1974 m. Romas Dalinkevičius su Nijole Vilutyte gimnazijos vestibiulyje nutapė vieną pirmųjų savo freskų „Iš Viekšnių istorijos“ ir klasėje sukūrė sgrafitą. Šiandien vaikų akys nukrapštytos, suniokoti puodžiaus, keramiko, kalvių, audėjų, vietinių žmonių portretai. Turbūt daugelis Jūsų pamena nežinioje pakibusį, tiek vaikų, tiek drėgmės gerokai suniokotą Algirdo Steponavičiaus ir Birutės Žilytės nutapytą pano buvusioje vaikų sanatorijoje „Pušelė“ Valkininkuose. Jos likimas, privatiems asmenims įsigijus uždarytos sanatorijos pastatą, lieka neaiškus. Taip yra ir su neseniai buvusios sanatorijos „Pušyno kelias“ (1982, buvusiame gamyklos „Elfa“ profilaktoriume, Pušyno kelias 23) Marijos Mačiulienės sukurta nuostabia mozaika „Vakaras“. Pastatas parduotas ir, koks likimas ištiks unikalų meno kūrinį, telieka spėlioti.
Tokių kūrinių likimą iliustruoja sostinėje Lietuvos bankui priklausiusiame pastate (Žirmūnų g. 151) buvusios freskos likimas – pradėjus banko pastatų demontavimo darbus, buvo ardoma ir viduje esanti Ričardo Blėdos freska. Šis monumentalus darbas akivaizdžiai turėjo išliekamąją vertę, bet nebuvo įtrauktas į KPD registrą, o kūrinio autorius nepageidavo jos išsaugoti, todėl freska kartu su pastato sienomis buvo sunaikinta. KPD Vilniaus teritorinio skyriaus vedėja Gerda Ožiūnaitė informavo, kad objektas nei patenka į vizualinės apsaugos zoną, nei yra senamiesčio teritorijoje ir pats nėra saugomas. Nieko stebėtino – paveldo lentelėse išvis neseniai atsirado grafa „monumentalusis menas“, nes iki šiol net nebuvo, kaip šių kūrinių įtraukti.
Pastatų savininkams galima priminti, kad pagal galiojantį įstatymą, atradus galimai vertingųjų savybių, savininkas turėtų informuoti institucijas, bet taip būna retai.
Kaip jau minėta, kūrinį, įtrauktą į kultūros paveldo registrą, savininkai turi prižiūrėti, restauruoti, o tam reikalingi nemaži pinigai... Bet neįtrauktųjų laukia dar liūdnesnis likimas – toks, kaip pagarsėjusios Algio Steponavičiaus ir Birutės Žilytės sieninės tapybos buvusioje Vilniaus kavinėje „Nykštukas“. Ne tokie žinomi, bet ne mažiau vertingi sunaikinti kūriniai – Kazimiero Valaičio metalo plastika (1969) restorano „Žirmūnai“ vestibiulyje, metalo reljefas „Laivas“ (1965) restorane „Palanga“, dekoratyvinė scenos sienelė (1965) restorane „Gintaras“, Kazimiero Morkūno vitražas „Trys mūzos“ (1976) kavinėje „Laumė“ (visi Vilniuje), Teresės Elvyros Petraitienės Rokiškio centrinio viešbučio keraminis pano, Gražinos Švažienės keraminis pano „Vilnius“ (1965) buvusiame restorane „Vilnius“ ir kt. Sakysit, kad dabar ne laukiniai 10-ojo dešimtmečio metai, kai restoranus dažnai valdė su kriminaliniais elementais susiję savininkai ar kultūrą niekinantys naujieji lietuviai? Panašu, kad freskoms, vitražams, mozaikoms ir kitiems monumentaliojo meno kūriniams buvusiame visuomeninių pastatų interjere tas laikas vis dar tęsiasi. Pavyzdys – jau minėta Ričardo Blėdos freska, žuvusi griaunant LB pastatą, ar ne taip seniai uždarius Gedimino vaistinę sunaikintas Valės Vaitkuvienės pano „Žolininkės“ (1979).
Jau seniai nesistebiu istorijomis apie prie šiukšlių konteinerio rastus kokio žymaus menininko paveikslus (o jei žymaus, tai ir brangiai parduodamus), bet sunku suprasti, kad taip sistemingai savo turtą naikina pati valstybė. O jei tokiu atveju pradedate skėsčioti rankomis ir dūsauti „ką aš vienas(-a) galiu padaryti...“, priminsiu tą smalsią gidę – žmogų, kurio dėka išsaugotas puikus kūrinys. Šiame lauke kiekvienas yra karys.
Comments