Į pozityvumą žvelgiu pozityviai: apie Indros parodą „Niekada nepalik dangaus“
Indros Marcinkevičienės paroda Lietuvos dailininkų sąjungos Projektų erdvėje – rojaus kampelis sostinės širdyje. Šios parodos kone neįmanoma nepastebėti, žingsniuojant Vokiečių gatve, o vidun užeiti – verta ir rekomenduojama.
Indros paroda „Niekada nepalik dangaus“, kaip ir visa autorės kūryba, tiesiog sproginėja spalvomis, raštais, tekstūromis ir pozityvu. Kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, būti pozityviu yra rizikinga. Ir ne vienoje sferoje galioja tokia nerašyta taisyklė. Tūlas žurnalistas žino – džiugios antraštės gauna mažiau click`ų. O meno kūrybos ir meno analizės lauke teigiami vertinimai irgi priimami rezervuotai.
O aš į pozityvumą mene (ir bet kur kitur) žvelgiu pozityviai. Man atrodo, kad to labai reikia. Visuomet, ir dabar, kai šalta, tamsu ir baisu (kad karas pasieks ir mūsų šalį), ir neramu (kad nepakankamai prisidedame prie Ukrainos palaikymo). Be visuomeninių, bendrų šaliai turbulencijų, kur dar asmeninės – tiek didelės nelaimės, tiek ir kasdieniai rūpesčiai.
Ir Indra to neneigia. Net labai aštrias visuomenėje įsišaknijusias problemas ji kūriniuose analizuoja subtiliai, koncentruodamasi į sprendimą. Jai nuoširdžiai rūpi, todėl, kurdama „dėžių“ triptiką, ji išlaiko tiek pagarbą religinei bendruomenei ir aukoms, tiek ir humoro jausmą.
Dar vienas jos kūrinių ciklas, orientuotas į socialines peripetijas – bananų serija. Pastarieji kūriniai kalba apie sovietinį skurdą ir melą, apie deficitą ir eiles prie egzotiškųjų vaisių. Apskritimu komponuojami bananai daro tiesioginę aliuziją į „Stalino saulę“, tiesiog absurdiškus šviesaus rytojaus pažadus. Tema ir vėl nėra labai linksma, bet Indra ir čia puoselėja pozityviąją pusę – kviečia pasidžiaugti, kad tai yra jau praeitis, kad turime laisvę, ir, santykinai, ekonominę gerovę.
Ji pasidalina asmeniniais prisiminimais, kuriuose atgyja eilėse kantrybės netenkantys, agresijai pasiduodantys sovietiniai piliečiai, bet ir čia žvelgia su smalsumu, nusistebėjimu, apmaudu. Simboliška, kad šią parodą „pasitiko“ taip pat agresijos apraiška. Naktį prieš parodos atidarymą į galerijos langus-vitrinas bei aplinkines įstaigas greičiausiai apsvaigęs jaunuolis mėtė plytą. Galerijos stiklas nedužo. Labai simboliška – tikra gėrio ir blogio, švelnumo ir agresijos kova bei šviesos pergalė prieš tamsą.
Tačiau grįžkime prie bananų serijos. Ratu ant vazų sukomponuojami bananai atrodo tarsi su sijonėliais, smagiais kutosais, plunksnomis. Tai dar vienas žaismingas epizodas, plunksnos lengvumas sunkaus keraminio banano ir pilko klampaus sovietmečio kontekste.
Indra nekuria painių koncepcijų. Jos kūriniai, išlaikydami tam tikrą lengvumą, kviečia žiūrovus į apmąstymus, diskusijas. Nors įmanomas ir pilnai teisėtas tiesiog žiūrovo mėgavimasis koloritu, medžiaga, forma. Mane žavi, kaip ji negaili savo laiko, dažnai pati būna parodoje ir kviečia lankytojus į pokalbį, pasakoja kūrinių mintis, atsiradimo istorijas. Tas jos atvirumas, asmeninis ryšys suteikia papildomo svorio ir jos kūriniams.
Dažnai Indros kūriniai liečia jos asmeninius išgyvenimus ir atskleidžia jos poziciją bei pasaulėžiūrą. Mano žvilgsniu, stipriausia jos serija – „Madonų ciklas“. Aušros vartų Dievo Motinos siluetas kiekvienu kūriniu pripildomas vis nauja moters savybe, būsena. Kaip sako pati autorė, šis ciklas yra apie moters emocinę padėtį šeimoje, artimoje aplinkoje. Šis kūrinių ciklas prasidėjo nuo Madonos, skirtos mamai pagerbti, ilgesį ir meilę jai išreikšti. Gausi šeima mamos neteko labai anksti, kai Indrai buvo 11 metų.
Po šios Madonos kuriamos ir kitos, serija vis pildosi, transformuojasi jų motyvai, sakyčiau, siluetas ir motyvai abstraktėja. Šioje parodoje išvystame tris Madonas. „Norėčiau, kad būtum čia“, man atrodo, taip pat skirta a. a. mamytei. Siluetas su daug pagalvėlių – amortizuojančių negandas, kviečiančių pailsėti, aprimdančių foninį triukšmą. Ir šis siluetas toks panašus į pačią Indrą! Tai tarsi jos autoportretas, ji čia net labai atpažįstama, nors pati to neartikuliuoja. Tai pasąmoninga, bet logiška ir organiška. Indros kūrinys mamai – jos autoportretas, nes Indra – mamos kūrinys.
„Ramybės pilnoji“ emocijas suvaldo bordiniu fonu, jame lyg vakarėjančiame danguje išsidėsto rausvi spinduliai. Viskas keliauja ratu, nusiraminimą teikiantis amžinasis ciklas. Galbūt po mirties laukia atgimimas, nes gamtoje juk viskas cikliškai atgimsta ir atsikuria. Spygliai susiviję, užsirietę, – nebeaštrūs. Galbūt ta ramybės pilnoji Madona ir yra Indros mama, užuovėja savo vaikams. Ne veltui šios Madonos eksponuojamos diptiku ir yra susietos atsikartojančių motyvų.
Kiek tolėliau – „Visokių minčių pilna“ Madona. Ši Madona spinduliuoja gyvybę, energiją, „spurda“ žuvų motyvu. Gyvybės emociją čia kuria ir žydras srovenančių vandenų koloritas. Žvelgiant į kompoziciją, viskas tarsi juda, kruta. Virš galvos susitelkusios žuvys – tarsi konkuruojančios mintys, idėjos. Paveikslas geltonas – nutviekstas jau ne Stalino, o tikros saulės, šiek tiek auksinis, auksinių minčių palaimintas. Ir šis kūrinys toliau išsišakoja arba sujungia kitas dvi Indros kūrinių serijas, jų motyvus.
Su žuvies motyvu Indra yra sukūrusi ne vieną pano-paveikslą. Šiuose darbuose autorė žaidžia su ritmu, tankumu-pauze, kontrastais ir pustoniais, tvarka ir suvaldytu chaosu. Kaip įvardina ir pati autorė, žuvies simbolis suponuoja dinamiką, gyvybę, seksualumą. Iš tiesų, šių paveikslų vaizdinys pažadina ir povandeninio pasaulio gausos paralelę ir užsimena apie paties kiekvieno žmogaus gyvybės užmezgimo pradžios tašką – apvaisinimą. Žuvų pano atviri interpretacijoms, gana ramaus turinio, tuo pačiu ir stabtelėjimas zujančioms, lyg tos žuvytės, mintims, ir jų vizualizavimas.
Tos žuvys – lyg minčių kelionė, jų pradžia ir evoliucija, kelias į tikslą – į „prisirpusias“ mintis, kurias įkūnija naujoji citrinų serija. Puokšte sukomponuojamos pusinės citrinos savo siluetu primena moters krūtis. Man, galbūt interpretuojant per labai asmeninę prizmę, tai – ir vėl yra apie mamystę. Išžindyti (ar kitaip išmaitinti, čia tik simbolis), iščiūčiuoti vaikai prisirpsta lyg vaisiai (juk dar besivystantys pilve ir esti vadinami vaisiumi), paleidžiami į pasaulį, išlydimi su prisirpusiomis mamos mintimis – nerimu ir tikėjimu primaitintomis vizijomis, pačiais gražiausiais linkėjimais ir gerųjų fėjų apsaugos „užkeikimais“.
Autorė, trijų dukrų mama, čia kalba apie įkvepiančias, pakylėjančias mintis, apie meilę. Tad viskas atitinka. Tokias mintis mamos siunčia vaikams. Tokios mintys paskatina kūrėją kurti, idėja prisirpsta, prinoksta ir yra nuraškoma – įgauna medžiagiškąjį kūną – tampa kūriniu. Juk ne veltui juokaujama, kad kūriniai „pagimdomi“, ne šiaip sau ne retam menininkui sunku atsisveikinti su savo kūriniu. Ir atvirkščiai, vaikai, sakoma ir neabejotinai yra, gražiausi, svarbiausi, geriausi net ir kiekvieno sėkmingiausio menininko kūriniai.
Parodoje eksponuojami du „Prisirpusių minčių“ variantai. Geltonasis ir violetinių-raudonų-oranžinių-geltonų atspalvių. Spalvingajame variante teoriškai „šalta“ violetinė spalva per derinius ir minkštas tekstūras jos kūrinyje tampa „šilta“. Minčių citrinos sukomponuotos rate. Visoje parodoje spyglius, kampus atsveria ir nugludina rato, apskritimo forma, minkštos medžiagos.
Minčių citrinų kūrinį pratęsia ir papildo suderinto kolorito paveikslas bei priešais įkurdinta sofa. Autorė kviečia į baldą pažvelgti ne tik kaip į dizaino, bet ir meno kūrinį. Neatsitiktinai į vitrinas atsuka „blogąją“ atlošo pusę, sofa tampa skulptūra, nagrinėtina iš visų pusių ir kampų. Indra siekė ekspoziciją sukurti kaip vientisą instaliaciją. Būtent sofa suteikia instaliatyvumo, užkuria kambario pojūtį.
Dar prieš parodą man, kaip šios parodos kuratorei, Indra sakė norinti, kad paroda veiktų kaip vitaminų kambarys. Ir man atrodo, kad jai tai pavyko su kaupu. Parodoje „Niekada nepalik dangaus“ ji kviečia dangų, rojų pamatyti ten, kur esame, neužsimerkiant ir nenusispjaunant į bėdas, bet pozityviai siūlant, ieškant šioms sprendimų būdų. Indros pozityvumas kviečia nebūti abejingu, bet ir nebūti prarytu tamsos. O kovoje su tamsa labai padeda spalvos.
Menotyrininkė Austėja Mikuckytė-Mateikienė
Indros Marcinkevičienės paroda „Niekada nepalik dangaus“ LDS Projektų erdvėje veiks iki kovo 1 dienos.
Comments