Parodos, kurias kuruoja ne tik žmonės
Pokalbis su menininku Ignu Pavliukevičiumi
Ignai, Tavo meninės praktikos, strategijos ir temos, nagrinėjamos kūryboje, kiek kitokios, nei esame įpratę matyti Lietuvoje. Pirmą kartą apie Tave išgirdau, kai Vilniaus dailės akademijoje Fotografijos ir medijų meno katedroje pradėjai magistrantūros studijas. Regis, jas baigei kūriniu, kuriame narpliojai toksišką vyriškumą ir slopinamas emocijas, kurias vyrai nuo vaikystės sąmoningai arba ne mokomi slopinti. Kita Tavo kūryboje svarbi tema, žinoma, dirbtinis intelektas (DI) ir technologijos. Kaip Tavo, kaip menininko, akiratyje atsirado ir klostėsi būtent toks temų spektras?
Taip, šios temos dažnai įsikūnija mano kūriniuose ir tyrime skirtingais pavidalais ir priėjimu. Būtent magistrantūroje nagrinėjau, kaip, naujausioms technologijoms darant vis didesnę įtaką visuomenei, svarbu suvokti kūrėjų pasaulėžiūros įkūnijimą jų kuriamose technologijose. Plėtodamas lyčių standartų visuomenėje diegimo idėjas, nagrinėju, kaip dirbtinis intelektas kelia pavojų ir daro didesnį poveikį visuomenei, gal net sustiprindamas šališkas moralines dirbtinio intelekto „programų“ kūrėjų vertybes ir lyčių standartus tų technologijų vartotojams.
O šios tematikos užuomazgos prasidėjo ketvirtaisiais studijų Hagos karališkojoje menų akademijoje metais, kai buvome skatinami mąstyti, kas esame, kodėl esame čia ir ką galime duoti kaip kūrėjai. Peržvelgęs savo kūrinius supratau, kad stipriausi tie, kurie atėjo iš asmeninių patirčių, iš to, ką stipriausiai išgyvenu, jaučiu ar esu „išmokytas“ nejausti. Tai buvo ir dažnai tebėra toksiško vyriškumo, emocinio intelekto stokos ir negebėjimo reikšti emocijas problematika. Pradėjęs eksperimentuoti, ieškojau tinkamiausio įrankio šiai temai perteikti ir atradau, kad man tinkamas būdas užduoti norimus klausimus – jungti šias temas įvairiais aspektais su technologijomis, o dažnai ir su dirbtiniu intelektu. Viename pirmųjų darbų ir tyrimų „Vandeniui atspari širdis“ sukūriau savo skaitmeninę kopiją, kuriai suteiktas dirbtinis emocinis intelektas, gebėjimas atpažinti žmonių, esančių parodoje, veido išraiškas, pagal jas nuspėti žiūrovo emocijas ir su šiomis žiniomis kurti savo klasifikaciją, kas yra emocijos ir kaip jas kūniškai išreikšti. Šiame darbe lyginu save su skaitmenine savo kopija, bandydamas suvokti, ar gali būti, kad, išreikšdama emocijas, ji yra daugiau žmogus, nei esu aš, vis dar negebantis reikšti jų, kaip norėčiau.
Šiuo metu VDA tęsi meno doktorantūros studijas, paremtas meniniu tyrimu. Atskleisk savo santykį su juo. Kodėl Tau tyrimas yra svarbus? Ar visada jis toks buvo?
Kad atsakyčiau, turiu grįžti į Hagos karališkąją menų akademiją, kurioje studijavau interaktyvųjį medijos dizainą. Mes nuolat buvome klausiami, kas yra interaktyvumas mene ar mūsų pačių kūrybiniuose darbuose, taigi todėl teorinis tyrimas nuo pat pirmų kursų buvo svarbus mano kūrybos elementas. Manau, iš dalies todėl man tapo labai svarbu suvokti kūrinio ir žiūrovo tarpusavio ryšį, kuris gali būti suprantamas kaip interakcija. Mano praktikoje technologijos yra ir įrankis, ir tema, ir medija, įkūnijanti problematiką. Tad su laiku iš bendrų klausimų formavosi konkretesni man pačiam rūpimi „interakcijos“ klausimai. Šiuo metu mano tyrimo tematika – mąstančios ir jaučiančios skaitmeninės būtybės mene, žiūrovo santykis su skaitmenine gyvybe ir naujos intymumo formos. Meninis tyrimas svarbus tuo, kad tai – kūrybinio proceso būdas, leidžiantis nagrinėti man rūpimas temas savo sukonstruota metodika, eksperimentuoti savo kūryboje naudojamais įrankiais (kaip kad kuruoti parodą kartu su dirbtiniu intelektu) ir taip kurti naujas žinias.
Lietuvos dailės ir šiuolaikinio meno tradicijoje XX a. 9–10 deš. menininkai-kuratoriai buvo ne toks jau retas reiškinys, bet dabar menininkai į kuratorių komandas įsijungia kiek rečiau. Pats esi menininkas, kuriantis instaliacijas ir kitus darbus. Neteko girdėti, kad būtum susidūręs su kokiomis nors kuratorinėmis patirtimis, bet gal kažko nežinau? Kodėl sutikai imtis kuratoriaus vaidmens, kaip sekėsi tai daryti ir derinti su kūrybiniais procesais?
Išties daugiausia kuriu pats, bet yra tekę išbandyti įvairius vaidmenis. Kartu su Vytautu Michelkevičiumi ir Gaile Griciūte kuruojame festivalį-simpoziumą „Ūmėdė“ ir kiekvienas atsakingas už savo festivalio kuratorinę dalį. Taip pat projekte su Julijonu Urbonu „Planeta iš žmonių“ ir su Lietuvos erdvės agentūra Venecijos architektūros bienalėje teko imtis tiek kūrėjo, tiek koordinatoriaus ir kuratoriaus, tiek techniko vaidmens. Galerijos „Atletika“ parodoje „Respawn“ kuratoriaus vaidmuo man buvo kaip meno doktorantūros tyrimo dalis. Nagrinėju, kaip dirbtinis intelektas ir jo simuliacijos gali būti panaudotos meno kūrinyje imituojant ir treniruojant emocinį ryšį tarp dirbtinės būtybės ir žiūrovo. Nagrinėju, ar galima užmegzti emocinį ryšį tarp dirbtinės jaučiančios būtybės ir žiūrovo, koks tas emocinis ryšys gali būti ir kokių naujų intymumo rūšių tai galėtų sukurti tarp žiūrovo ir meno kūrinio. Norėdamas tai ištirti, gilinuosi į dabarties laikinumą, neapibrėžtumą, besiformuojančią tikrovę per simuliacinį mikroskopą. Tai atlieku kurdamas kompiuterines simuliacijas, pasitelkdamas naujausias mašininio mokymosi technologijas, kurių pagrindiniai veikėjai – subjektai (angl. Agents) su įvairiomis dirbtinio intelekto formomis, gyvenančiomis ir evoliucionuojančiomis meno kūrinio eksponavimo laiku. Skaitmeninės technologijos pakeitė santykį ir tarp meno kūrinio, ir paties autoriaus, siekiančio įgyvendinanti savo menines strategijas. Mane domina, kokios naujos autorystės apibrėžtys atsiranda dėl viso to. Gal tai galėtume pavadinti augmentuota ar išplėsta autoryste? Nagrinėju šiuos klausimus per įvairias praktikas, tad pagalvojau, kad būtų įdomu tai daryti ir kuravimo praktikoje, todėl ir ėmiausi kuruoti šią parodą kartu su dirbtiniu intelektu. Taigi, kuratoriaus vaidmuo puikiausiai įsilieja į mano kūrybinius procesus ir meninį tyrimą.
Vienas svarbiausių ir man, ir turbūt kitiems parodos lankytojams kilusių klausimų yra apie tavo „kolegą kuratorių“. Kaip jis / ji / jie Tavo kūrybiniuose procesuose atsirado ir kodėl „pakvietei“ kartu kuruoti parodą? Beje, galbūt mums kalbantis jis / ji / jie irgi įsitrauks į pokalbį?
Tai susiję su atsakymu į pirmą klausimą. Tad pridėsiu, kad doktorantūros rašomojo darbo dalį taip pat rašau kartu su dirbtinio intelekto modeliu, natūralios kalbos generatoriumi GPT3. Tai labai galingas teksto generavimo modelis, gebantis kurti beveik bet ką, kas susiję su kalba, ar tai būtų programavimo kalba, ar paprastas tekstas. Šis modelis apmokytas naudojantis įvairiais internetiniais tekstais, nuo „Reddito“ pokalbių ir „Vikipedijos“ aprašų iki mokslinių straipsnių. Įdomu, kad paprašius GPT3 nepateiks konkrečios informacijos, kaip kad galima būtų tikėtis iš „Google’o“. GPT3 pateikia atsakymus kažkokiu mums norimu būdu, pagal mūsų pasirinktą stilistiką, interpretaciją ir šiaip, tiesą sakant, nežinia ką. Kodas turi tiek parametrų, kuriuos gali valdyti, kad jų valdymas – atskira meno šaka. Bet, paprastai sakant, gali paprašyti sukurti naują idėją, poeziją, pratęsti mintį, sugeneruoti norimą kodą, sugalvoti veikėjui vardą ir pan. Taip pat galiu šį modelį „apmokyti“ ir savo tekstais, suteikti jo atsakymams savo stilistiką ir kontekstą. Kadangi su GTP3 bendradarbiauju jau kurį laiką, nutariau atlikti eksperimentą ir kuruojant. GPT3 atliko nemažą „Respawn“ kuratorinio darbo dalį, daugiausia tai tekstai: spaudos pranešimas, anotacija, kvietimas į rezidenciją, pavadinimas, interviu su menininkais, tam tikros koncepto dalys ir idėjos. GTP3 buvo įtrauktas net į pasitarimus priimant tam tikrus sprendimus, taip pat ir plakato vizualas kurtas kartu su kitu dirbtinio intelekto modeliu DALL-E 2. Mane domina, kaip žiūrovas susisies su paroda, žinodamas, kad ją kuravo ne vien žmogus? Manau, kad parodoje ir skaitant tekstus, parašytus GPT3, kiekvienas gali rasti literatūrinį balsą, numanomą autorių. Ar žmogaus sukurti pasakojimai kitokie nei tie, kurie buvo sugeneruoti ne žmogaus? Jei kūrybinis procesas ir yra varomas algoritmiškai, manau, tai nesvarbu tol, kol esame emociškai ir kognityviai į jį įsitraukę.
Ludwigas Wittgensteinas, matematikos filosofas, teigė, kad žodžiai ir mąstymas yra įrankiai. O norint jais naudotis, reikia žinoti taisykles. Jei tereikia taisyklių, ar jas žinanti mašina, tokia kaip GPT3, gali mąstyti? Pagalvokite, kad anksčiau gebėjimas žaisti šachmatais buvo laikomas tik žmogaus savybe. Bet kai kompiuteris įveikė pasaulio čempioną Kasparovą, šachmatai tapo tik sudėtingų skaičiavimų reikalaujančiu žaidimu. Kai IBM įveikė geriausią žaidėją GO žaidime, kuris buvo laikomas dar sudėtingesniu, reikalaujančiu intuicijos ir kūrybiškumo, GO taip pat tapo matematinių skaičiavimų žaidimu. Taigi ar yra koks nors įgūdis, kurio negalima apskaičiuoti naudojant gerą įrankių rinkinį? Jei matematika išsprendžia arba imituoja kiekvieną žmogaus intelektinį gebėjimą, ar tai reiškia, kad mes nesame protingi, ar!? protingumą (intelektą) vis dėlto galime priskirti ir mašinai?
Taip, GPT3 jau yra prisijungęs atsakant ir į pirmą, ir šį klausimą, tikėtina, prisidės ir prie kitų.
Paroda nedidelė, joje dalyvauja tik dvi puikios menininkės. Kodėl pasikvietei būtent jas? Klausiu, nes iš pirmo žvilgsnio jų kūryba neatrodo labai tiesiogiai susijusi su parodos koncepcija.
Kvietimą į rezidenciją ir parodą, manau, buvo galima gan atvirai interpretuoti. Svarbiausia – norėjau pamėginti sukurti tokią erdvę, kurioje būtų bandoma apmąstyti, kaip žmogus suvokia kitas intelekto rūšis (nebūtinai dirbtinį intelektą), pripažinti tarpusavio ryšį su kitomis rūšimis ir kartu praplėsti autorystės apibrėžtį. Norėjau parodyti kūrinius, svarstančius apie ne žmogiškų būtybių indėlį į kūrybą, kūrinių autorystę ir taip sukurti naujo pobūdžio intymumo galimybę tarp žiūrovų, kūrėjų, meno kūrinių ir meno kūrinių, kaip kūrėjų. Hannos Ijäs darbai žvelgia į internetinį pasaulį kaip į emocijų ir jausmų erdvę, kurioje fizinis žmogaus kūnas yra pašalintas iš internetinės patirties. Šioje erdvėje tyrinėjamas fizinio ir skaitmeninio kūno atsiskyrimas, kai protas ir emocijos veikia hiperlygmeniu ir atsiranda naujos būties formų. Disa tiria druskos kristalus ir jų gyvybinę jėgą, čia svarba akcentuojama svyravimu tarp gyvybės ir pramonės (kitaip – gyvųjų ir negyvųjų jėgų), atsekant santykius tarp kalbos ir organizmų. O pats kuravimo metodas pasitelkiant dirbtinį intelektą atlieka savo funkciją prisidėdamas prie parodos koncepcijos visapusiško įgyvendinimo. Džiaugiuosi, kad paroda tapo ne tik dirbtinio intelekto meno ir technologijų paroda, bet ir įvairiapusiška, labai žemiška, žmogiška ir intymi.
Kaip sekėsi dirbti su kūrėjomis? Paroda ypatinga ne tik tuo, kad joje debiutavai kaip kuratorius ir net architektas, bet ir tuo, kad menininkės pasiūlė naujus čia, Vilniuje, sukurtus ir gana skirtingus kūrinius – vienas labai performatyvus, kitas gana subtilus. Gal gali (galite) papasakoti, kaip sekėsi kūrėjoms, kaip atsirado būtent šie kūriniai, kaip juos sekėsi sujungti ir įkurdinti „Atletikoje“?
Net nežinau, nuo ko pradėti, nes darbas buvo labai įvairus, kompleksiškas, bet gan takus. Disa ir Hanna aplikavo jau su daugiau mažiau aiškiomis idėjomis, tad aš žinojau, ko galima tikėtis. Žinoma, buvo visko. Kviesdamas Hanną tikėjausi performanso, o atvažiavusi ji pasakė, kad to nedarys ir imsis darbų, kokių niekad nėra bandžiusi kurti. Smagu, kad procese nutarėme kitaip ir ji sukūrė performansą, skirtą atidarymui ir taip pat supažindinantį žiūrovą su savo visiškai šviežiai sukurtais skulptūriniais objektais ir fotografijomis. Disa savo amatą yra įvaldžiusi, tad daugiausia darbo buvo apmąstant ir sprendžiant, kokie kūriniai bus rodomi, kokiais dydžiais, kiekiais, kad susijungtų su parodos koncepcija ir Hanos kūriniais. Kaip jie atrodys, priešingai nei Disos darbai, paaiškėjo tik paskutinėmis rezidencijos dienomis. Su Hanna buvo daugiausia darbo ieškant tinkamų formų ir amatų jos idėjoms išpildyti, todėl, turėdami nedaug laiko, pasirinkome bendradarbiauti su kitais menininkais ir amatininkais. Buvo daug dūžtančių ir griūvančių darbelių eksperimentavimo procese. Apskritai, manau, užsibrėžėme gan didelius tikslus, nes viskam turėjome tik du mėnesius, o dideles „Atletikos“ erdves nėra lengva užpildyti. Į pabaigą buvo truputį neramu, nes, jau minėjau, kaip dauguma darbų atrodys, sužinojome tik rezidencijos pabaigoje. Turėjome pasipaišę, kaip viskas gali atrodyti ir dėliotis, bet viskas keičiasi pamačius, kaip kūriniai atrodo atnešti į erdvę.
Sakai, kad kūriniai gana skirtingi. Taip, performansas išsiskiria iš bendros visumos, bet Hannos kūriniai, šilko drobė naktiniams drugeliams gaudyti ties įėjimu, labai intymios jos mažos nuotraukos, išdėliotos visoje „Atletikoje“, kostiumas ir keramika yra tokie trapūs, kaip ir Disos kristalai, parodos metu augantys ir galintys subyrėti nuo nedidelio vėjo gūsio ar stipresnių žemų dažnių, sklindančių iš garso kolonėlės. Galiausiai po truputį viskas pradeda sunkėti ties Disos lėtai degančia virve ir mineraliniais akmenimis gyvūnams laižyti, pakibusiais ore ant plono metalinio strypo. O Hanna savo sunkiojo metalo ir roko performansu duoda kitokį toną visam tam trapumui.
Įspūdį paliko ir netikėti architektūriniai parodos sprendimai. Iš pirmo žvilgsnio jie atrodo kaip atskira instaliacija – tai ant lubų sukabinti ekranai-televizoriai, parodą dar ir apšviečiantys.
Malonu, ačiū, Danute. Šiuo atveju viskas paprasta. Šnekėjome su Disa ir Hanna apie parodos apšvietimą, o sprendimo neturėjome. Aš mėgstu dirbti su tuo, ką turiu, ir šiaip mane apima azartas, kai turiu išspręsti kažkokią problemą. Tad kalbantis, vizija, kaip tas apšvietimas turi atrodyti, man ir susidėliojo. Taip buvo panaudoti turimi resursai ir suveikė kaip konceptualiai sujungiantis du skirtingus menininkus ir DI kuratorių objektas. Tai, kaip sukabinti televizoriai, man irgi svarbus aspektas. Savo kūrybinėje praktikoje bandau atskleisti turimų įrankių (ar tai būtų pasirinktas skaitmeninis įrankis, ar kažkokia technologija, ar, kaip šiuo atveju, televizoriai) visas puses. Jei kas lūžta ar neveikia, neslepiu ir bandau išnaudoti savo tikslams. Taip ir čia, televizorių vietą lėmė pati aplinka, kabinimo taškai buvo organiškai panaudoti ten, kur per visas praeitas parodas kiti menininkai gręžė skyles lubose ir sienose savo darbams kabinti. Tad šiai architektūrai / instaliacijai / apšvietimui nebuvo išgręžta nė viena nauja skylė – išeina, kad prie to prisidėjo daugybė žmonių. Analogiškai ir kuratoriaus GPT3 svarbiausia dalis, mano manymu, yra ne jo kūrėjų sukurtas algoritmas, o tai, kad jis egzistuoja tik dėl to, jog per visą žmonijos erą sukauptos žinios ir sukurti tekstai tampa GTP3 mokymosi duomenų baze. GPT3 tampa kultūriniu objektu, negalinčiu egzistuoti be kiekvieno iš mūsų.
Exhibitions curated by more than just people
A conversation with artist Ignas Pavliukevičius
Your artistic practices, strategies, and themes are different from what we are used to seeing in Lithuania. You graduated from the VAA’s Department of Photography and Media Art with a master’s degree, where you explored toxic masculinity and repressed emotions that men are consciously or unconsciously taught to repress from childhood. Another topic that is important to you is artificial intelligence and technology. You are currently pursuing a Ph.D. at the Vilnius Academy of Arts, which is based on artistic research. Why is research important to you?
In one of my first works, Waterproof Heart, I created a digital copy of myself that was given artificial emotional intelligence, the ability to recognize the facial expressions of the people in the exhibition, to predict the viewer’s emotions, and to create its own classification of how to express them physically. In this work, I compare myself to a digital copy of myself, trying to understand whether, in expressing emotions, it is more human than I am, still unable to express them as I would like.
Artistic research is important because it is a form of the creative process that allows me to explore topics I care about with my own constructed methodology, to experiment with the tools I use in my work (such as curating an exhibition together with artificial intelligence), and to create new knowledge. For me, the curatorial role of the exhibition Respawn at the Atletika Gallery was part of my Ph.D. research. I am exploring how artificial intelligence and its simulations can be used in artwork to simulate and train the emotional connection between an artificial being and the viewer. As part of my Ph.D. thesis, I am also working with an artificial intelligence model, a natural language generator GPT3. It is a very powerful text generation model that is capable of generating almost anything related to language, be it a programming language or plain text. The model has been trained on a wide range of online texts, from Reddit chats and Wikipedia descriptions to scientific articles. Interestingly, GPT3 will not provide specific information on request, as one would expect from Google. GPT3 provides answers in whatever way we want, according to our preferred style, interpretation, and, frankly, god knows what else. The code has so many parameters that it can control that controlling them is an art in itself.
Since I have been working with GTP3 for some time now, I decided to do an experiment in curation. GPT3 did a lot of curatorial work for Respawn, mainly texts: a press release, an abstract, an invitation to the residency, a title, interviews with the artists, and some parts of the concept and ideas. Are human-generated narratives different from non-human-generated ones? Even if the creative process is algorithmically driven, I think it doesn’t matter as long as we are emotionally and cognitively involved in it.
Comments