Emociniai vietovaizdžiai
Interviu su parodoje „Emociniai vietovaizdžiai“ dalyvavusia menininke
Līga Spunde (Latvija)
Pamėginkime skaitytoją šiek tiek supažindinti su jūsų ištakomis. Gimėte Rygoje, ar užaugote ten pat? Kokia buvo jūsų jaunystė? Ar jūsų tėvų veikla turi sąsajų su kūryba?
Gimiau ir iki šiol gyvenu Rygoje. Augau devyniasdešimtaisiais, kuomet kultūra keitėsi iš sovietinės į vakarietišką. Esu atstovė pirmosios kartos, kuri užaugo jau nepriklausomoje Latvijoje, tad neturiu itin daug prisiminimų iš sovietinio laikmečio, bet manau, kad šios slinktys turėjo įtakos mano darbams. Mano tėvai nėra menininkai – mama stomatologė, tėtis inžinierius, bet jie visada palaikė mano kūrybinį kelią. Būdama paauglė labai domėjausi fotografija, dėl to ir pasirinkau studijuoti meną. Kad įstočiau į menų gimnaziją, privalėjau išmokti tapyti ir piešti akademiškai. Manau, kad tai stpriai paveikė mano suvokimą apie meną. Menų mokykla buvo labai tradicinė, fokusuota į realizmą ir akademizmą, bet ji taip pat siūlė multimedijų programą. Baigiau ją kaip multimedijų ir fotografijos dizainerė. Latvijoje neretai menininkai baigę menų mokyklas toliau studijuoti akademijose. Aš taip pat. Studijavau vizualios komunikacijos fakultete, Latvijos dailės akademijoje.
Menininku gimstama ar tampama – kuris variantas jums priimtinesnis? Ar jūsų polinkis į kūrybą buvo natūralus? Ar kada teko apsvarstyti kitus karjeros variantus?
Man visai gerai sekėsi tikslieji mokslai. Kadangi mama yra gydytoja, aš taip pat svarsčiau apie medikės profesiją, bet menas buvo mano aistra, todėl per daug negalvodama apie išgyvenimą, uždarbį ir praktines problemas atsidūriau čia. Tiesiog dariau tai, kas man patiko. Bet taip pat pasakyčiau, kad esu viena iš tų, kurie tapo menininkais – buvo daug sunkumų ir turėjau grumtis dėl galimybės kurti, negimiau tokia, kokia esu dabar. Esu darbšti ir laikausi nuostatos, kad sunkiai dirbant galima pasiekti užsibrėžtų rezultatų.
Parodoje „Emociniai vaizdovaizdžiai“ galima pamatyti spektrą Baltijos kūrėjų darbų. Ar pati jaučiate stiprų baltišką / latvišką identitetą? Ar manote, kad menininkus išskiria tautinės vertybės, jei taip, tai kaip?
Kiekvieną kartą, kai mano darbai yra eksponuojami užsienyje, atstovauju savo šalį ir sulaukiu jos palaikymo. Jaučiu, kad turiu stiprų ryšį su meno aplinka čia [Latvijoje], ir apskritai norėčiau dar labiau suartėti su Baltijos regiono kultūriniu kontekstu. Bendradarbiauju su estais, kadangi mane atstovauja Kogo galerija, esanti Tartu mieste. Taip pat džiaugiuosi galimybe pristatyti savo darbus Vilniuje, kurio meninis gyvenimas yra labai įdomus, ryškus ir stiprus. Iš pokalbių su draugais estais ir lietuviais supratau, kad labiau autonomiški esame būdami savo šalyse, bet iškeliavus už Baltijos ribų (pavyzdžiui, ką tik praleidau du mėnesius rezidencijoje Niujorke) tampa lengviau palaikyti ryšį su žmonėmis iš Baltijos šalių. Manau, tokiu būdu patiriame kolektyvinį jausmą, kad tarpusavyje turime kažką bendro ir prigimtinio.
Kaip atrodo jūsų kūrybinis procesas? Kaip gimsta motyvai, mintys ir konceptai?
Mano kūryba dažniausiai remiasi projektine veikla. Beveik visada kuriu seriją kokiam nors projektui. Procesas dažniausiai prasideda nuo pasakojimo. Kartais istorijos asmeninės, kartais parodos ir festivaliai, kuriuose dalyvauju, padiktuoja specifinę tematiką. Bandau gludinti temas, kurios man įdomios, svarbios, su kuriomis man pavyksta susitapatinti. Manau, kad asmeniškumas ir emocijos prideda tiems projektams daug galios. Remdamasi šiomis istorijomis, išsiaiškinu, ką tiksliai noriu padaryti. Daug varijuoju tarp medžiagų, tokiu būdu randant geriausią būdą įgyvendinti savo sumanymus.
Kodėl renkatės tarpdisciplinę raišką?
Iš prigimties esu labai smalsi. Mėgstu išbandyti naujus dalykus. Sužinojus apie naujas medžiagas ar technologijas, jaučiuosi kaip vaikas, pamatęs naują žaislą. 3D spausdinimas ir CNC pjovimas – man lyg stebuklai. Labai įdomu, kad į trimatį pasaulį galime „ištraukti“ kompiuterinius vaizdus, šių metodų taikymas kūryboje man suteikia daug įkvėpimo.
.
Kaip fizinė erdvė, kurioje eksponuojami jūsų skaitmeniniu būdu sukurti darbai, veikia ir sąlygoja pačių kūrinių suvokimą? Kaip formuojamas santykis tarp jūsų darbų ir jų kintančios aplinkos?
Skaitmeninius paveikslus pradėjau kurti tada, kai gyvenau Briuselyje ir neturėjau vietos darbui –turėjau tik kompiuterį, tad pradėjau eksperimentuoti su skaitmenine estetika ir toliau tai vysčiau. Medijos pasirinkimas gimė iš fizinės erdvės stokos, o kompiuteris tai kompensavo. Pandemija prisidėjo prie to, kad skaitmeninis pasaulis suvešėjo ir žmonės pradėjo leisti daugiau laiko internete.
Kai kurie kūriniai „Emociniai vietovaizdžiai“ parodoje – įkvėpti praeities, turi nostalgišką dvasią. Jūsų darbuose „Naujasis pasaulis“, „Vartotojas I“ ir „Vartotojas II“ dominuoja ateitis. Kodėl jums svarbu kalbėti apie ateitį?
Sakyčiau, kad veikiau esu susitelkusi į dabartį. Turiu omenyje, kad gyvenu šiandien, esu žmogus, patiriantis dabartines technologijas, idėjas apie keliavimą į Marsą ir taip toliau. Todėl koncentruojuosi į tai, kas vyksta pasaulyje. Mano darbai dažnai yra reakcija į tai, ką aptinku internete. Šis konkretus projektas yra refleksija į Elono Musko pranešimą Twitter tinkle, kuriame jis dalijasi idėja numesti atominę bombą Marse, kad jame būtų įmanoma apsigyventi, kas yra beprotiška. Tiesiog norėjau pabrėžti, kad pavojinga manyti, jog tai yra progresyvus mąstymas. Svarstant tokias itin ekstremalias idėjas, savo skaitmeniniais piešiniais taip pat siekiau referuoti istoriją. „Naujasis pasaulis“ yra stipriai įkvėptas ir nurodo į istorinius paveikslus, kuriuose vaizduojamas Ameriką atradęs Kristupas Kolumbas, ir visi žinome būdus, kuriais jis šias naujas žemes pritaikė jo žmonių gyvenimui. Galvodama apie ateitį, aptikau kelis nevykusius pasikartojančios istorijos pavyzdžius ir manau, kad svarbu pažymėti rizikos zonas.
Ar ateities vizijas, vaizduojamas jūsų kūriniuose, reikėtų suprasti kaip perspėjimą? Kokius lūkesčius keliate mūsų planetos ateičiai?
Manau, tai galima suvokti kaip įspėjimą: „būkite budrūs“. Bet iš tiesų, mano požiūris į ateitį yra pozityvus, tikiu, kad galime ištaisyti daugelį padarytų klaidų ir aiškiau įvertinti savo veiksmų pasekmes. Ne tik šiame projekte, bet taip pat ir kituose, dažnai pabrėžiu problemas, bet tai darau su viltimi, kad supratus savo klaidas, ateitis galėtų būti šviesesnė.
Pabaigai, koks yra jūsų požiūris į neišvengiamą meno ir modernių technologijų susidūrimą? Kaip jaučiatės del menininkų bendradarbiavimo su dirbtiniu intelektu? Ar manote, kad dirbtinis intelektas galėtų būti žmogaus kūrybiškumo pabaiga?
Nemanau, kad dirbtinis intelektas lems kūrybiškumo pabaigą. Sakyčiau,, kad tai yra esminė dirbtinio intelekto problema - jis tiesiog negali būti pakankamai kūrybiškas. Bet esu gan pozityvi šiuo atžvilgiu, tereikia atrasti teisingą būdą juo naudotis, kad jis galėtų tapti naudingu įrankiu. Nesu didelė dirbtinio intelekto sukurto meno gerbėja, kadangi man jis visas atrodo daugmaž vienodai ir nėra itin įdomus. Bet vis tik su juo galima padaryti įspūdingų dalykų. Gal dirbtinis intelektas mažiau pripažįstamas vaizduojamajame mene, bet komercinėse srityse jis galėtų padaryti technine prasme įdomių dalykų. Tad manau, kad jo konkuravimas su menininkais nėra lygiavertis.
Emotional landscapes
Interview with artist Līga Spunde (Latvia)
To begin the interview, I think asking you about your earlier years would be helpful for both the reader and I to get to know you better. Were you raised in Riga the same way you were born there? What was your upraising and adolescence/youth like? Do your parent’s occupations have any ties to your current career?
I was born and am still based in Riga. I grew up during the 90‘s, so that was an interesting twist, switching from soviet culture to Western culture. I‘m from the first generation that grew up in independent Latvia, so I don't have that many soviet memories, but I think growing up with Western characters and so on has had an influence on my work. My parents are not artists, my mother is a dentist and my father is an engineer, but they have always been supportive. As a teenager, I was very interested in photography, which made me want to study art. To be able to study in an art college / high school and pass my entrance exams, I had to learn to draw and paint academically. I think that really shaped my understanding about art. The art school was very traditional and focused on realism but also had a very strong parallel multimedia program. I graduated as a multimedia and photography designer. It‘s very typical in Latvia for artists to graduate art college and later go to art academies, so that was also my case. I studied in the visual communication department of the Art Academy of Latvia.
One is either born an artist or becomes one – which seems more fitting in your case? At what point in your life did you start to view yourself as an artist or a creative? Was the process of you steering toward the arts a natural one, or did you ever ponder other career paths?
Actually, I was quite good with sciences. As my mum is a doctor, I also considered becoming one at some point, but art was my passion, so I ended up here without thinking too much about all the real parts of surviving, making money and the practical issues. I was just following what I liked to do. But I would also say that I’m more like those who became artists – I struggled a lot and had to fight for my art, I wasn’t just born like this. I’m openly a hard worker, so I protect this opinion that with working hard you get good results.
The exhibition “Emotional Landscapes “ displays a multitude of works by creators from the Baltic states. Do you feel a strong Baltic / Latvian identity within yourself? Would you say it differentiates you from other people and creatives, if so, how?
Yes, I do. Whenever I exhibit abroad, I’m always representing and getting support from my country. I feel that I’m very connected to the art scene here, and I wish to get more connected with the Baltic scene. I have a very good relationship with Estonians, because I’m represented by the Kogo Gallery, which is based in Tartu. I’m also very happy for these opportunities and to finally show my works in Vilnius – the art scene there is interesting, vibrant and strong. What I have understood from conversations with my friends from Estonia or Lithuania is that we’re more divided when all are at home, but when abroad (for example, I just spent two months in New York, in a residency) it’s easier to connect with people from the Baltics – I think we just naturally have this feeling that we have something in common, like, “let's stick together”.
What does your creative process look like? How do your motives, thoughts and concepts generate? Is this something that comes naturally to you?
My practice is more based on projects. I’m almost always developing a series of work for a specific project. It usually starts with a story. Sometimes these are personal stories, sometimes I have a theme for the exhibition or festival I’m invited to participate in. I try to find something that I can relate to, themes that are important and interesting to me. I think that involving personal emotions adds extra power to the project. Based on these stories I figure out what exactly I plan to do. I change materials a lot because it’s how I find the best ways to visualize each idea.
Why have you chosen multimedia as your art form of choice?
I’m generally just very curious. I like to try out new things. I think it might also come from my childhood. When a child sees a new toy – I feel the same when I see some new materials or technology, because all this 3D printing and CNC cutting is like a miracle to me. It’s so interesting to see that you can get stuff out of a computer, it gives me such excitement just to try it out.
Is your digital art impacted by the tangible, physical space in which it is created? What is the relationship between your work and its surroundings?
Sometimes it is. I started to create these digital drawings when I was in Brussels because I had no space – I didn’t have a studio, the only thing I had was a computer, so I started to play around with these digital aesthetics and developed them further. It came from a lack of space. The pandemic was a really interesting moment, when all of the digital stuff was really blooming and people started to get online more.
Several other pieces from this exhibition carry a sort of nostalgic feeling and focus on the past. Your works, “The New World” as well as “User I” and “User II”, circle around the future. Why have you chosen this as a focus point, how is it important to you?
I would say that I’m very focused on nowadays. I mean, I’m living now, I’m a person experiencing these technologies and these ideas of going to Mars and so on. I’m very focused on what’s happening now. My works are often reactions, sometimes to things I have found online, and this concrete project is a reaction to Elon Musk’s tweet and his idea to nuke Mars to make it livable, which is crazy! I just wanted to point out that it is very dangerous to think that something like this, you know, this idea to destroy something to make it livable, is progressive. Thinking about these very extreme ideas, I wanted to point back to history as well with my digital drawings. “The New World” is very much inspired by and is similar to historical paintings of Christopher Columbus discovering America, and we all know what he did to make the land livable for his people. Thinking of the future, I found some examples of history unfortunately repeating itself, and I think that it’s good to point out the risky zones.
Are your visions of the years coming pictured in your pieces a weary warning, or do you have high hopes for the future of our planet?
I think it could be seen as a warning, like a “watch out”. But my own perspective on the future is actually positive, I think we can still fix a lot of mistakes and be more aware of what we’re doing. Not only in this project, but in others as well, I do point out problems, but I do it with the hope that if we realize our mistakes, the future could be brighter.
Finally, what is your attitude towards the inevitable collision of art and modern technology? How do you feel about collaborations with artificial intelligence impacting the world of art and creators (you included)? Do you think AI will be the end of human creativity?
I don’t think that AI will be the end of creativity – I think that’s the main problem, AI can’t be creative enough. But I’m quite positive, we just need to find the right way to use it, and then it could become a very helpful tool. I’m not a big fan of AI-generated art, since it all looks the same and it isn’t that interesting. But you can still do great stuff with it. Maybe not so much in fine art, but in more commercial creative industries it could do wonderful and really technical things just to help out. I don’t think it's really competing with the artists.
Comments