Santykiai su medicina: Gabrielės Gervickaitės matymai
Didžioji dauguma mūsų esame gimę valstybinėse ligoninėse, skiepyti priskirtose poliklinikose, ėję ten popierių, davę kraujo tyrimams, pakliuvę į kokį skubos punktą ką nors užsiūti ar sugipsuoti. Mažai bus nepatyrusių jokios operacijos. Mes esame medicininio algoritmo dalis. Mano algoritmas yra su išplėtimais: motina ir tėvas, jo tėvas ir seserys – medikai. Kur eisi, ten buvę kursiokai (kaip mamytei sekasi? Pamenu jūsų senelio paskaitas...). Kai pati prisimenu senelį, jis prie telefono prieškambaryje įsitaisęs ką nors konsultuoja apie vidaus organus. Mama irgi su laidu, vėliau be laido, bet vis apie vaikų temperatūrą, gerkles, pėdas, kitus specialistus. Nebenorėjau būti gydytoja, nes man tada atrodė, kad visa tai jau žinau: kaip sukasi tas pasaulis ir kokius vaistus kada gerti, kaip pas ką eiti. Nebeįdomu. Net jaučiau poreikį ištrūkti iš to „kaip mamytei sekasi?“ O menas pasirodė visai arti medicinos: ir čia, ir ten reikia strateginės ir taktinės vaizduotės. Reikia konkretaus žmogaus atsakomybės ir išmanymo, tinklaveikos pripažįstant kito talentus, nes kitaip viskas yra tik girgždantis bukas mechanizmas, kuris nieko neatrūšiuoja, myriop keliauja šimtai. Tiesą pasakius, visos sistemos tokios pat, kad ir kultūros finansavimas, bet anuomet galėjau lyginti tik su medicina.
Kita medicinos kaip visumos pajutimo perspektyva atsiranda tada, kai turi ilgalaikių reikalų gydymo įstaigose, reabilitacijose. Ilgai gulint traumatologinėje vaikų palatoje susirandi draugų, vyksta net santykių dramos, iš nuobodulio nusipieši kortas, pyksti, kad tie su ramentais atėjus mokytojai išsisklaido, o tavo padėtis neleidžia pabėgti. Trečia perspektyva ateina, kai esi paciento lankytojas, kai bandai susiorientuoti, su kuo kalbėti, kokios galimos perspektyvos, kokia tvarka palatoje, sužinoti šiaudelio vertę ir taip toliau. Beje, ligoninės sovietmečiu buvo humanizuojamos menu. Ligonių lankymas galėjo tapti ir neblogu meninio skonio lavinimo pratimu, nes koridoriuose ir vestibiuliuose kabėdavo klasikų darbai. (Vis tikiuosi ir laukiu tyrimo, kur tie kūriniai nukeliavo, gal dalis tebėra.) Kaip byloja ne viena kolekcija ir pasakojimai, regis, medikai ir menininkai mėgsta draugauti, tą mačiau ir savo aplinkoje. Juk profesijos kažkuo giminingos: neįprastas darbo grafikas, budėjimai, o tikslas susijęs su noru padėti gerai jaustis ar bent gyventi.
Medicina, iš įvairių kampų žvelgiant, sulaukia ir menininkų dėmesio. Pavyzdžiui, fotografijoje. Iš tapybos Lietuvoje ryškiausia ir geriausiai žinoma yra Teresė Marija Rožanskaitė, kuri, priešindama su pažeidžiama žmogaus figūra, į medicininius (tyrimo) aparatus ir egzistencinį siaubą, kad tavyje gali rasti mirtį, sudėjo ir apskritai sovietinės sistemos kaip galingo, disciplinuojančio mechanizmo svorį. Medicina Rožanskaitės 8 deš. tapyboje veikia kaip likimo (sistemos) krumpliaračiai, o žmogui atliekamas tyrimas ar procedūra yra ta įvykio, posūkio lemtinga akimirka. Vėliau, jau 10 deš., Rožanskaitės tapytos senutės, sėdinčios tarp metalinių lovų rėmų ir barokiškų patalų klosčių, atrodo jau kaip ikonos savo amžinybėje. Rožanskaitės medicina nekasdieniška, metaforiška, mitologinė ir baugi.
Beje, kine ir literatūroje operacija dažniausiai bus kokio nors posūkio situacija, kai kas nors tampa nebeįmanoma ar kam nors paliegus viskas pasikeičia, nutrūksta santykiai, pasikeičia realybė ir t. t. Kūno sužalojimai asocijuojasi su karu, staigiu įvykiu, nelaime, konfliktu. Tačiau yra gyvenimų ir kūnų, kuriems medicininė intervencija reikalinga nuolat, kasdienybės režimu. Tai nebe išskirtiniai įvykiai, o rutina, nuo kurios dominavimo siekiama saugoti savo asmeninį pasakojimą, tapatybę. Geriausias būdas, ko gero, yra visa tai paversti menu ar meno metodu, ką menininkė Gabrielė Gervickaitė porą dešimtmečių labai sėkmingai ir daro.
Gabrielė Gervickaitė Vilniaus dailės akademijoje baigė tapybos magistratūrą (dabar studijuoja doktorantūroje), tačiau vien tapyba neužsiima, kuria instaliatyvius kūrinius, koliažus, objektus, darbus mišria technika, tačiau visur ir toliau galima įžvelgti tapybinį mąstymą. Tapybiniu mąstymu čia vadinu du dalykus: 1) kad ir ką darytų, geba matyti tai kaip spalvinę, kompozicinę visumą, kuri numatytu būdu suskamba; 2) visa aplinka regima estetiniu režimu, dėl kurio įtakos medicininiai objektai akimirksniu transformuojasi į kūrinių dalis, prasmes ir reikšmes. Pirmos pagalbos auksinis užklotas šilumai saugoti (kokį turite ir savo automobilio vaistinėlėje) tampa menamo kosminio laivo bortu („Šalutinis normos variantas“, 2016), operacijose naudojamas žydras užklotas su steriliomis angomis, iškabintas ant sienos, – persona, savo apdaru primenanti šventuosius paveikslus (instaliacija „Kosminė operacija“, 2013), o į meno erdvę perkeltas medicininės ceratos rulonas – atsargine oda („Atminties oda“, 2020).
Senuoju greitosios pagalbos numeriu pavadintoje parodoje „03“ (2018) Gervickaitė į (istorinę) mediciną pažvelgė pirmą kartą tarsi iš šalies. Pirmą šio amžiaus dešimtmetį Gervickaitė žiūrovus buvo pavertusi rentgenu, kuris mato kaulus tiesinančius varžtus, rėmus ir stebi, kaip lipni juosta tvarsto perkonstruojamą gyvą ir skaudantį kūną, o „03“ koliažuose juos sugrąžino į įprastesnį regos režimą. Čia menininkė savo veikėjus ėmė iš sovietinių medicinos vadovėlių, perkėlė į kitą kontekstą, kur bintų supančioti kūnai, išskėsti, apnuoginti ir palenkti, kita tvarka priversti judėti, ima atrodyti keistai. Atsiranda pazoliniškos erotikos poskonio, ryškėja klajojančių impulsų vaiduokliai. Erotiškumo aspektas dar naujai primena, kad medicinos kontekstuose cirkuliuoja gyvi, poreikių, jausmų turintys kūnai.
Gervickaitės kūryboje medicina ir menas susilieja į vieną praktiką, ką labai analitiškai ji pati ir įvardina: „Aš galvoju apie savo kūną, jame esančius varžtus, vielas, skalpelio žymes. Man dirbtuvė yra operacinė, kur pjaustau torsais tampančias lipnias juostas, perdėlioju organus ir kaulus. Nagrinėdama santykį tarp kūno kaip medijos ir chirurgijos proceso kaip performanso konstruoju kiborgišką organizmą, kuriu šio hibrido gyvybę palaikančias sistemas. Mano naudojamos materijos – įtvarai, sutvirtinimai, korsetai, pleistrai, lipnios juostos – yra asmeninių patirčių žymės. Jos užfiksuoja anestezijos kaip išėjimo į kitus pasaulius prisiminimus. Kūno operavimas tampa kosminiu patyrimu, išskridimu, perėjimu į kitą egzistencijos lygį.“[1] Nutinka taip, kad pakeitusi žvilgsnį į situaciją menininkė savo sunkumus paverčia supergaliomis. Ji nukeliauja ten, kur bet kas negali, regi tai, kas nematyti net technika apginkluota akimi, be to, ji turi viziją ir humoro jausmą. Manau – tai bene svarbiausia supergalia.
Menininkė sąmoningai aktualizuoja kiborgo temą – žaidžia su galimybes išplečiančiomis dirbtinėmis kūno dalimis koliažuose, palieka jausti jų atžvilgiu dviprasmiškus jausmus. Tačiau pro visas šitas mašinerijas, kurios mus tiria ir tobulina, kaip skausmingas smūgis prasimuša klausimas (rašomas spausdinimo mašinėle ant lapo arba ant smėlio): „Ar gali svajoti?“ („can you DREAM?“) Tarsi kažkas iš tolimo kosmoso ar motininės plokštės tikrina, ar mes vis dar esame žmonės: protingos, jaučiančios būtybės, ar pasaulis pasikeitė tiek daug, perkonstravo mūsų kūnus ir intelektus tiek, kad nebesugebame kurti svajonių, o riedame it geležinkeliu mus programuojančiu algoritmu. Operuojamės jau dėl sistemos, leidžiamės botulinus, geriame heluronus, kad atitiktume normą. Bet ar galime svajoti? Kitas lapas (iš serijos spausdinimo mašinėle, 2021) it primityvus programavimo kodas, tarkim, naudotas ir majoro Tomo, klausia: „Kur esi šią akimirką?“ („where are you at this moment?“) Kitas paaiškina: „Skausmas padeda suprasti“ („Pain helps to understant“). Trumpos frazės blaivina kaip amoniakas, jos įveikia ideologines programas, nes yra per paprastos, per žmogiškos. Kiti serijos popieriaus lapai yra be žodžių, tačiau įstrižos linijos, nepaklusnumas tvarkai – viskas signalizuoja, kad slaptais ženklais yra kviečiama pagalba. Turi atsirasti kas nors, kas nuvyks į „Soliarį“ ar kitą dimensiją, kur pajaus buvimą, judėjimą pagal kitą tvarką. Ir išgelbės? Ne. Užtenka, kad supras. Pamatys. Atsilieps.
„Atminties oda“ („Artifex“ galerijoje, 2020) sugrąžina iš kosmoso ir mentalinių / programinių lygių prie pat odos, mažyčių jos lopinėlių, intymumo. Juodai baltuose keturkampiuose – įspaudai, randai. Medikas čia galėtų papriekaištauti, kad mažai geriate vandens, jei oda greit neatsiteisia. Tai čia įprastu atveju, tačiau ilgai dėvimi įtvarai, korsetai kūnams suteikia naujų raštų, kurie nori likti ilgiau, joks vanduo neišlygins randų. Nuotraukose kūno dalelės tampa abstrakcijomis, šokančiais visatos fragmentais, toldamos ir artėdamos prie mums žinomų prasmių.
Kiekvieną Gervickaitės meninę „kelionę“ lydi daug pojūčių, būsenų, garsų, tekstūrų, kvapų, žmonių. Jie atkeliauja į parodas dalimis, kaip pasakojimai. Patyrę keliautojai susikuria savo orientyrus, atskaitos sistemas. O stotelėse vis dar svarbu paklausti, ar gali svajoti. Keisdama regos, patyrimo režimus menininkė moko mus matyti. Save ir kitus. Patyrinėjusi jos menus ir pati jaučiuosi it grįžusi iš kelionės, asmeninės ir bendros. Turiu atsakyti. Galiu.
[1] https://www.gabrielegervickaite.com/Artist-Statement
Relations with Medicine: Gabriele Gervickaitė's Visions
The vast majority of us were born in public hospitals, vaccinated in clinics, went there for paperwork and blood tests, or got to the emergency room to get stitches or a cast. We are part of the medical algorithm. Usually, the more serious medical events in life, and indeed in film and literature, such as surgery, happen at some kind of turning point, where something is no longer possible, when everything changes. Bodily injuries are associated with war, a sudden event, a disaster, or a conflict. However, some lives and bodies need medical interventions on a regular, daily basis. These are no longer exceptional events but routines from whose dominance we seek to protect our personal narrative and identity. The best way, perhaps, is to turn all this into art or an artistic method, which is what artist Gabrielle Gervickaitė has been doing very successfully for a couple of decades.
Gabrielė Gervickaitė graduated from the Vilnius Academy of Arts with a master’s degree in painting (she is currently studying for her Ph.D.), but she is not only a painter, she also creates installation works, collages, objects, and mixed media works. However, one can still see a painterly mindset in everything. By painterly thinking, I mean two things: one, whatever is created, is seen as a colorful, compositional whole; and two, the whole environment is seen in an aesthetic mode, under the influence of which medical objects are instantly transformed into parts of the works, meanings, and significances. A golden first-aid thermal blanket (which you too have in your car’s first-aid kit) becomes the side of an imaginary spaceship (Side Variation of the Norm, 2016), a blue blanket with sterile holes used in surgery, hung on the wall, is a person whose attire resembles sacred paintings (installation Operation Space Surgery, 2013), and a roll of medical cerate, transferred to the space of art, is spare skin (Memory Skin, 2020).
The artist deliberately emphasizes the theme of a cyborg – she plays with artificial body parts in collages that expand the possibilities, leaving us to feel ambivalent feelings towards them. But through all these machines that explore and improve us, the question “can you DREAM?” comes like a painful blow. It’s as if someone from outer space or a motherboard is checking whether we are still human beings: intelligent, sentient beings. Short phrases are as sobering as ammonia, they overcome ideological programs because they are too simple, too human. There must be someone who will go to Solaris or to another dimension, where they will feel existence and movement according to other laws. And save us? No. It is enough that they understand us. See us. Respond.
Commentaires