Gyvybė stipresnė
Mykolo Saukos skulptūrų paroda „Vaikų kambarys“
VDA „Titaniko“ parodų salėse
Prieš Kalėdas skulptorius Mykolas Sauka visus nustebino pakviesdamas į personalinę parodą, kurioje nebebuvo jau atpažįstamų didžiulių betoninių skulptūrų – tvyrojo medžio kvapas, žiūrovą apglėbė išdrožtas ištisas pasaulis. Ar tas lentpjūve dvelkiantis glėbys buvo toks, į kurį norėtum pulti? Greičiau ne. Bet iš galvos iškraustyti šio keisto drožto pasaulio, ko gero, dar ilgai nepavyks. Nemažai dievdirbių, pamėgusių medį, raminantį meditatyvų drožimo procesą ir iš rankų besirandančio pasaulio stebuklą, yra prikūrę nemažai privačių ir visuomeninių miestų ir miestelių lauko ekspozicijų, pakelių veikėjų. Primityvizmo logikos, individualios pasaulėžiūros ir medžio sandaros padiktuoti sprendimai, neretai atrodantys keisti, visgi dažniau bus nuspėjami, pozityvūs, gamtą ir dievą šlovinantys. Instaliacija virtusioje Saukos ekspozicijoje nuoširdaus naivumo kur kas mažiau, bet vis tiek ir čia nugali gyvybė, tik tai supranti ne iš karto, pasikamavęs su daug prieštaringų įspūdžių.
Mediniuose kūnuose rungiasi gyvybė ir mirtis. Daugybę pavidalų atpažįstu iš Medicinos fakulteto laboratorijos – tai tarsi iš formalino ištrauktos plūduriuojančios daugiapirštės rankos, augliai, organai ir neišsivystę žmogaus bei gyvūnų vaisiai, juos susargdinę parazitai, raiškiu pjūviu atidengtos veido, kūno ertmės. Nesveikumas kaip mokslo objektas, negimę ir anksti mirę vaikai, atitraukti nuo žmogiškojo sopulio, subendrinti šiurpina. Saukos darbuose šie gyviai, gyvastys ir būtybės, įsirangiusios į sausą, kvepiantį, beveik šiltą medį, tarsi atgyja, be tik vos vos. Frankenšteiniškai mieli ir pažeidžiami. Štai mažasis negimęs drambliukas ant pastato, panašaus į sakyklą, regis, netrukus atsimerks. Norisi jį pakalbinti, tik, geriau apsidairius, įsėlina nejauka. Tačiau tuo pat metu taktiliškai jaukūs medžio paviršiai, sudaryti iš tūkstančių autoriaus meditatyvių judesių, banguoja, formos barokiškai sukasi per riebias kūdikėlių šlauneles, skruostus, pakaušius, tiek kartų matytus Vilniaus bažnyčiose. Virpėjimas užliūliuoja. Barokinė ramybė tūno ir milžiniškose nežinomų vabzdžių lervose ir kokonuose, užtvėrusiuose visą ekraninį galerijos langą. Priešais – vienas jų, nukurnėjęs į kitą salės pusę, šypso savo grobuoniškai simpatiška mina.
Ant sienų – parkuose ir miškuose ne kartą matytų vabzdžių viešbučių struktūros siūlo manyti, kad autoriui rūpi veisti, auginti, platinti gyvybę, net jei šakaliukų koriuose įstrigusios žmonių kūno dalys. Gamtinis optimizmas tuojau pat nugesinamas smurtinio nusikaltimo nuojauta. Ir tas intymus mirties ir gyvybės šokis verčia pagalvoti apie Mykolo Saukos santykį su garsaus tapytojo ir jo tėvo Šarūno Saukos darbų vaizdinija. Pastarojoje mirtis ir tamsiausioji plotmė ryškiai dominuoja, laimi, tik kad nutapyta kaip gyva, o Mykolo Saukos „Vaikų kambaryje“ gyvybė sunkiasi pro visus numirėliškumo ženklus, išsigimimo ir nukrypimo nuo normos neįmanomybes. Mirtis čia paneigiama pirmiausia medžiaga. Nes, jei pasaulis sustotų, sugriūtų (atrodo, kad jis šiuo metu griūna nuolat), paroda greičiausiai transformuotųsi: sutrūnytų ir atželtų mišku. Betonas neturi šitos jėgos, medis – akivaizdu – stebuklingas. Ne veltui dievdirbiai dievulius ir šventuosius iš jo drožė, rankomis šildė, pasitikti ir saugoti prie kelio ir namų statė.
Šiuolaikiniame mene dievdirbio tradicijos suaktualinimas nuskambėjo labai gaiviai, ypač kai taip neseniai atsisveikinome su Leonu Strioga (1930–2022), iš medžio kūrusiu mirgantį, gyvesnį už gyvą pasaulį ir gerą meną vienu metu. Sauka su savo medinukais atrodė kaip apsisukusio ratu laiko kilpa ar bėgikas, perėmęs estafetę, tik jau įsibėgėjantis savo stiliumi ir savo greičiu. Žiūrėsime, ar jo santykiai su medžiu užsitęs kiek ilgiau, ar bus tiriama nauja medžiaga ir žiūrima, kokias prasmes ji nešanti, kur vedanti ir kokius santykius dekonstruojanti.
Juk netikslu būtų Sauką vadinti naujuoju dievdirbiu – aišku, kad toje drožyboje prasmės sukeistos, pasaulis sukeistintas, apverstas aukštyn kojomis, bet tuo ir padedantis įvaizdinti, įvardinti ir galbūt išgyventi daugybę mišrių jausmų, tvyrančių mariame pasaulyje, ypač dabar, kai esame kasdien traumuojami naujausių žinių apie karus, žemės drebėjimus, tylias skriaudas už uždarų durų.
Skirtingai nei dievdirbio, viena Saukos skulptūrėlė, atskirta nuo kitų, nelabai atlaikytų tuštumos slėgį, na gal viena kita. Pavyzdžiui, daugiapirštė dvidelnė ranka įprastame interjere būtų tik įdomi detalė, labiau nuoroda į buvusią parodą, jai atstovaujanti metonimija. „Vaikų kambarys“ pirmiausia yra visuma su savo scenografija. Skulptūros būriuojasi į grupes. Matyti kelios kompozicinės strategijos. Kompozicija su ją vainikuojančiu katinu primena barokinius altorius ir aristokratų mėgstamas šaradas – gyvuosius paveikslus, o gal ir instagraminius pozuotojus, kaip fasadinio žmonėjimosi tradicijos perėmėjus. Už užkaltos sienelės susibūrę drožiniai, įskaitant minėtą plaštaką, primena dailininko studijos kampelį ar kokį kaimo podėlį, kur sunešami visi mediniai padargai (šaukštai, kubilai, įrenginys linams šukuoti ir t. t.). Viduryje – sakykla iš medinės bažnyčios, kur visi visus pažįsta. Tolėliau – iškilminga arka. Jausmiškai ji panaši į šventoriaus vartus arba į altorinės dalies atskyrimą. Tik už jos parodoje nieko nėra, slenkstis lieka simboliu, žiūrovas turi apsisukti ir eiti naują ratą. Prie lango kabantys kokonai dvelkia palėpių ramybe. Toks eklektiškas kompozicijų ir asociacijų popuri sujungtas medžio – medžiagos, jos spalvos, kvapo ir pažado ataugti. Klajojimas po parodą rodo, kad atvykome į kultūriškai prisotintą vaizduotę ir mūsų patirtis papildoma atpažinimo pratybomis. Keistu būdu ši paroda mane pavedžiojo ir po mano vaikystę, kurioje pro balkoną buvo matyti skiedromis nuklotas tautodailininko kiemas, siaubas ir smalsumas dairantis po mamos alma mater Medicinos fakultete formalino induose plaukiojančiuosius, vėliau – VDA pirmą praktiką Alsėdžių bažnyčioje, kur teko arkos matavimo ir aprašymo darbai, na o Vilniaus barokas su rubuiliais kūdikėliais – jau kiekvieno miesto gyventojo DNR. Viskas suaugo į viena. Ir tas medžio kvapas prieš pat Kalėdas, kai puošiame kirstą eglę...
Life Is Stronger
Mykolas Sauka’s sculpture exhibition Children’s Room
in the exhibition halls Titanikas of the VAA
Before Christmas, sculptor Mykolas Sauka surprised everyone by inviting them to his solo exhibition, where there were no longer the already recognizable huge concrete sculptures – there was the lingering smell of wood, and the viewer was enveloped by the whole world carved out. Was that sawmill-smelling embrace one that you would want to fall into? Probably not. But it will probably not be possible to get this strange carved world out of your head for a long time. There is much less sincere naivety in Sauka’s exhibition-turned-installation than in the work of the god-carvers, but life still prevails here too, but you don’t realize it immediately, only after dealing with a lot of contradictory impressions.
Life and death compete in wooden bodies. I recognize many forms from the laboratory of the Faculty of Medicine – floating multi-fingered hands as if pulled out of formalin, tumors, organs, undeveloped human and animal fetuses, parasites that made them sick, faces and body cavities exposed by a clean incision. Illness as an object of science, the unborn and prematurely dead children, parted from human suffering, brought together in a horrifying way. In Sauka’s work, these creatures, beasts, and beings, burrowed into dry, fragrant, almost warm wood, seem to come to life, but only barely. Frankensteinishly cute and vulnerable. Here, a small unborn elephant on top of a pulpit-like building seems like it’s about to open its eyes. I want to talk to it, but when I look around, uneasiness creeps in.
The structures of insect hotels on the walls, often seen in parks and forests, suggest that the artist is interested in breeding, cultivating, and spreading life, even if the honeycombs contain human body parts. Agrarian optimism is immediately extinguished by the premonition of violent crime. And this intimate dance of death and life makes one think about Mykolas Sauka’s relationship with the imagery of the works of the famous painter and his father Šarūnas Sauka. In the latter, death and the darkest plane dominate and win, only that it is painted as alive, while in Mykolas Sauka’s Children’s Room, life seeps through all the signs of mortality, the impossibilities of degeneration and deviation from the norm. Death is denied here first of all by the material. For if the world were to stop, to collapse (it seems to be collapsing all the time at the moment), the exhibition would most likely be transformed: it would decay and turn into a forest.
Wandering around the exhibition shows that we have arrived in a culturally saturated imagination and our experience is complemented by an exercise in recognition. In a strange way, this exhibition also took me back to my childhood, where the balcony overlooked a folk artist’s woodchip-covered yard, the horror and curiosity of looking through those floating in my mother’s formalin jars from her alma mater, the Faculty of Medicine, and then to the VAA’s first internship in the Church of the Immaculate Conception in Alsėdžiai, where I had the job of measuring and describing an arch, and the Baroque of Vilnius with its pudgy babies is in the DNA of every city resident. It all came together. That smell of wood just before Christmas, when we decorated the cut-down tree...
Comments