Tarp garso ir erdvės:
pažintis su parodos „Stereoscopus“ dalyviais
Menininkus kalbina Rūta Paitian
Nedažnai pasitaiko parodų, kuriose būtų nagrinėjamas garsas kaip eksponatas, o ką jau kalbėti apie jo santykius su kitais objektais. Garsas atlieka svarbų vaidmenį žmogaus gyvenime. Erdvių įvairovė jam reikštis yra didžiulė. Ar tai būtų triukšminga gatvė ar vidinių organų judėjimas, garsas reiškiasi įvairiausiose terpėse ir jo poveikis itin svarbus. Parodos „Stereoscopus“ autoriai savo instaliacijomis sėkmingai sugebėjo perteikti garso ir erdvės santykį, o kartu akcentuoti jo individualų poveikį žiūrovui. Kiekvienas turi skirtingą garso ir erdvės santykį. Nevienareikšmiškas poveikis galėtų būti laikomas kaip papildoma instaliacija, kurią savyje nešiojasi parodos dalyviai. Už šią patirtį reikia dėkoti parodos autoriams.
Garso ir erdvės santykio kūrimas grupinėje parodoje „Stereoscopus“
Lietuvos dailininkų sąjungos galerijoje „Arka“ vasario 11–kovo 26 d. buvo galima apsilankyti medijų meno parodoje „Stereoscopus“, kurioje septyni menininkai – Jokūbas Čižikas, Matas Drukteinis, Vygintas Orlovas, Lauryna Narkevičiūtė ir Andrius Šiurys, Roberto Beccera, Demetrio Castellucci – kūrė garsines instaliacijas, leidžiančias patirti garsą kitaip.
Visi esame girdėję ir jautę gurgiantį pilvą, prisiglaudę kitam prie krūtinės klausęsi širdies plakimo ar, išėję į lauką, kad ir tuo pačiu metu kelias dienas iš eilės, kaskart klausęsi skirtingų melodijų: lietaus simfonijos, perkūnijos griaudėjimo, praskriejančio motociklo ar paukščių čiulbėjimo. Aplinkos stebėjimas kasdienybės įsisąmoninimas, socializacija, savojo vidinio pasaulio pažinimas – būtent per tai ir ateina įkvėpimas, kaip pastebi parodos autoriai.
Nestandartinėmis medijomis perteikiamos garsinės instaliacijos atsiskleidė šešiose „Arkos“ erdvėse. Garso ir erdvės santykis įvairiai pasireiškė kiekvieno autoriaus sprendimuose.
Mato Drukteinio instaliacija „Labirintas“
Kaip kilo idėja sukurti šią instaliaciją?
Matas: Prieš kurį laiką sukūriau muzikinę kompoziciją chorui ir elektronikai „Labirintas. Pre-/ post-apeigos“, kurios viena iš sudedamųjų dalių ir buvo toks šviesų labirintas – jame klausytojai kartu su vokalistais turėjo judėti ir taip kūrinį patirti. Deja, dėl pandemijos šio projekto įgyvendinimas vis buvo nukeliamas, ir dabar iš viso nebeaišku, ar jis sulauks susitikimo su publika. Galerijai pakvietus sukurti įvietintą kūrinį šiai parodai, pagalvojau, kad toks labirinto scenovaizdis galėtų tapti ir atskira instaliacija, papildyta šios miesto dalies, kur yra įsikūrusi galerija, garsovaizdžiais.
Kokia instaliacijos pagrindinė mintis ir kuo ji paveiki žiūrovui?
Matas: Tai kvietimas įsiklausyti į miestą, kartu įsigilinti į savo santykį su aplinka. Tikiuosi, kad žiūrovas, eidamas labirintu, o neretai ir nesilaikydamas nustatytos trajektorijos, grubiai peržengdamas labirinto takų ribas, kartais užkliūdamas už išdėstytų objektų, turėjo progą susimąstyti, kiek pats miestas panašus į mums artimą, patogų arba trikdantį, keliantį iššūkių ar susižavėjimą, erzinantį, nejaukų, įkvepiantį ir visokį kitokį labirintą.
Ką žmonės galėtų išsinešti iš šios parodos?
Matas: Viena, garsai, jų visuma – svarbi mūsų kasdienos dalis, jie gali ne tik mums sukurti tam tikrą emociją, bet ir suteikti informacijos, žinių. Kita, miestas yra sudėtingas darinys ir vis sudėtingėja. Vis dėlto, suvokę savo aplinką, išmokę ją valdyti, įsitraukdami į vietokūros iniciatyvas ar tiesiog į miesto procesus kaip piliečiai ir kartu vis apmąstydami savo būsenas, santykį, lūkesčius, sprendimus, galėtume kurti tvarų ryšį su aplinka.
Kaip sąveikauja parodos „Stereoscopus“ autoriai ir jų instaliacijos?
Matas: Įdomu tai, kad tam tikrose ekspozicijos vietose, kuriose ataidi garsai tai iš vienos, tai iš kitos instaliacijos, gimsta visai naujas muzikinis kūrinys. Prasminiai mūsų instaliacijų ryšiai, esu tikras, puikiai papildo ir visų mūsų kūrinių kontekstus.
Vyginto Orlovo kūrinys „Dangarsis“
Vygintas: „Dangarsis“ – tai aparatūros ir skaitmeninės įrangos junginys, perkeliantis dangaus spalvas į galerijos vidų ir stebintis lėtus jo pokyčius, interpretuojantis ir pagal tai kuriantis garsus. Regą, kuria įprastai patiriame dangaus pokyčius, pakeitus į klausą, jie tampa neįprasti, bet tuo pačiu metu apčiuopiami. Tai kūrinys lėtam patyrimui, stebėjimui skatinti. Kartu ir galimybė bent šiek tiek stebėti dangų regos negalią patiriantiems asmenims.
Kaip kilo idėja sukurti šią instaliaciją?
Vygintas: 2014 m. dalyvaujant menininkų rezidencijos programoje Norvegijoje, mane ypač sužavėjo bendra Keith Rowe ir Kjello Bjørgeengeno paroda. Joje buvo gausu itin įdomių garsų, kuriuos norėjau įrašyti ir panaudoti. Paprašyti menininkai leidimą suteikė, bet Keith Rowe pridūrė, kad ,,aplinkos garsų įrašai yra kaip dangaus nuotraukos“. Ši mintis apie aplinkos garsų abstraktumą ir žmogaus nesugebėjimą iš jų išgauti konkrečios informacijos tapo atspirties tašku dangaus vaizdų nagrinėjimui pasitelkiant papildomus įrankius. Panorau apsukti šios transformacijos kryptį ir sukonstruoti jungtį, kurioje vaizdai valdytų ar kurtų garsus. Idėja išsigrynino rengiant pasiūlymą projektui „Kuriu Vilnių“ ir bendraujant su kuratorėmis Evelina ir Monika. Jos ir pasiūlė sumanymą pabandyti įgyvendinti galerijos „Arka“ erdvėse, kur kilo naujų iššūkių dirbant su erdvės architektūra ir aplinka.
Kokia šios instaliacijos pagrindinė mintis ir kuo ji paveiki žiūrovui?
Vygintas: Žvelgiant į dangų galima pamatyti itin daug subtilių pokyčių, spalvų, debesų judėjimo, bet dažnu atveju neskiriame tam laiko ar tai tampa tiesiog kažkuo įprastu. Norėčiau, kad, būnant apsuptiems šių spalvų ir patiriant pokyčius garsu, instaliacija pakviestų sustoti, įsiklausyti ir pasidžiaugti akimirka. Instaliacija reaguoja į aplinką, tad paros metas, oro sąlygos stipriai keičia ir spalvas ir garsus – tikiuosi, kad tai gali būti paveiku ir pakviesti lankytojus sugrįžti į galeriją skirtingomis dienomis ar skirtingu metu.
Ką žmonės galėtų išsinešti iš šios parodos?
Vygintas: Norėčiau, kad žmonės išsineštų šiek tiek atidumo, įsiklausymo, grožio.
Kaip sąveikauja parodos „Stereoscopus“ autoriai ir jų instaliacijos?
Vygintas: Man itin patinka parodos spalvų ir garsų dinamika. Tai tampa tarsi kelione nuo Jokūbo psichodelikos ir ritmų į itin raudoną ir ryškų Mato labirintą. Man labai džiugu, kad labirintas mėlyną dangų (jei pasitaiko giedra diena) mano instaliacijoje paverčia dar mėlynesniu per kontrasto principą. Tada iš tamsos papuolame į Roberto instaliacijos šviesą, grįžtame į tamsą ir tylą (iki užsidedame ausines) Laurynos ir Andriaus instaliacijoje ir galiausiai vėl patenkame į šviesą Demetrio instaliacijoje, kur panorėję galime visiškai sustabdyti garsus. Tai tiesiog įdomi patirčių kelionė, tad labai džiaugiuosi kolegų darbais ir bendra parodos aplinka.
Andriaus Šiurio ir Laurynos Narkevičiūtės instaliacija „Sight“
Andrius: Kūrinį sudaro skaitmeninis garsovaizdis. Vizualinė dalis – skaitmeninis peizažas su erdvėje judančiu šviesos tašku. Taip sukuriamas judančio šešėlio įspūdis. Muzikinė dalis sukurta iš eksponavimo vietoje binaurališkai įrašytų metronomo garsų. Postprodukcijoje šie garsai buvo modifikuojami, bet galutinis rezultatas išlaiko šviesos ir garso vienakryptiškumą.
Kaip kilo idėja sukurti šią instaliaciją?
Andrius: Prisidėti man pasiūlė bendraautorė Lauryna Narkevičiūtė. Kartu esame dirbę anksčiau, gerai pažįstame vienas kito kūrybos stilių. Užventyje sukūrėme instaliaciją „Toks jausmas, tartum važiuočiau namo“, veikiančią iki šiol ir, tikiuosi, veiksiančią dar daug metų.
Lauryna: Instaliacijos idėjos užuomazgos gimė kvestionuojant mūsų skirtybes, skirtingą pasaulio žiūros tašką. Netolerancijos, nesutarimų, diskriminacijos akivaizdoje norisi kalbėti apie įvairovės svarbą kaip apie stiprybę. Iš „Arkos“ gavusi kvietimą dalyvauti „Stereoscopus“ parodoje, tyrinėjančioje erdvės ir garso santykį, pamaniau, kad tai puiki galimybė vystyti anksčiau minėtus klausimus ir realizuoti projekto idėją įvietinant kūrinį specifinėje galerijos erdvėje ir pasitelkiant garso sensoriką. Taigi pakviečiau kolaboruotis ir kompozitorių Andrių Šiurį, su kuriuo kartu instaliacijos vietoje darėme garso įrašus.
Kokia instaliacijos pagrindinė mintis ir kuo ji paveiki žiūrovui?
Andrius: Manau, kad mūsų instaliacijos paveikumas susikuria iš vaizdo ir garso santykio. Sutelkus dėmesį, instaliacija perkelia į kitą pasaulį, kuriame veikia kitokios taisyklės nei realybėje. Čia svarbiausia stebėti ir klausytis, ką diktuoja pasąmonė.
Lauryna: Buvimas tamsoje, praradus galimybę suprasti galerijos erdvės mastą, bei binauralinio garso įrašo ir kompiuteriu generuoto vaizdo sintezė, mano manymu, leidžia praplėsti pojūčius ir pasinerti į erdvės ir laiko paieškas. Būtų įdomu išgirsti lankytojų nuomonę, kuo instaliacija pasirodė paveiki jiems.
Ką žmonės galėtų išsinešti iš šios parodos?
Lauryna: Daugiau klausimų.
Kaip sąveikauja parodos „Stereoscopus“ autoriai ir jų instaliacijos?
Andrius: Kaip sąveikauja autoriai, nežinau. O jų instaliacijos sąveikauja turiniu, kurį sujungia įvietintas garso menas, „viršgarsinių“ idėjų eksponavimas, konceptualumo paieškos.
Lauryna: Būdami skirtingi ir savarankiški kūriniai, užpildantys kiekvieną atskirą galerijos erdvę, bet sąveikaudami tarpusavyje, jie sukuria naują naratyvą. Keliaujant iš vienos erdvės į kitą, iš vienos patirties į naują, ši šešių instaliacijų garsų įvairovė, persismelkusi galerijoje, sužadina unikalią jauseną tiek patiriant kiekvieną kūrinį atskirai, tiek jų visumą.
Jokūbas Čižikas „Techniseptic“
Kaip kilo idėja sukurti šią instaliaciją?
Jokūbas: Smegenų bangos, pernešančios nervinius impulsus ir parametrus, lemiančius žmogaus sveikatą, pajungiamos per kompiuteriją ir sensoriką, kas sukelia aritminę elgseną, elektroninę apatiją.
Tarp dažnai nepastebimų problemų, sukeliamų šiuolaikinės sistemos, yra elektromagnetinė tarša. Galima teigti, kad ji dar grėsmingesnė nei klimato kaita.
Elektromagnetinės taršos grėsmės įvairios, tarkim, elektrinės, gaisro, biologinės, DNR fragmentacija. Įelektrinti objektai, nematomo pasaulio laukai ir kūnai santykiauja tarpusavyje ir kuria išnyrančius pavidalus, judesius, raštus ir (virš) jutiminius fenomenus.
Pareidolija – sensorinis reiškinys, kai smegenys atpažįsta objektą, raštą, garsą ar reikšmę, kur jos nėra. Debesyse matomi atsitiktiniai veidai, statiniame triukšme girdimi balsai.
Šiame projekte išvardinti elementai jungiasi tarpusavyje, sukuria pasąmonines asociacijas ir formas. Tai duoda kelią suabstraktintam mąstymo procesui, kuriame vidiniai procesai kuria sąsajas su atpažįstama aplinka.
Kokia instaliacijos pagrindinė mintis ir kuo ji paveiki žiūrovui?
Jokūbas: „Techniseptic“ naudoja garso terapijos praktikas, erdvės ir kūno skenavimą, norėdama atrasti dinamiką ir sąsajas tarp atmosferinio toksiškumo ir sveikatingumo. Kompozicijos albume – kaip medicininiai garsovaizdžiai, atliekami seanso sesijos pavidalu, skenuoja ir ieško sutampančių ir tarpininkaujančių vidinių kūno parametrų ir išorinių stimuliacijų, minčių ir bevielių perdavimų, nuotaikos, kvėpavimo ir pulsuojančių elektroninių prietaisų. Koks jausmas yra girdėti mintis, einančias per kitus objektus? Koks gali būti pomirtinio pasaulio skambesys?
Roberto Becerra „The System“
Kaip kilo idėja sukurti šią instaliaciją?
Roberto: Kalbos ir jos garsinio egzistavimo idėja brendo keletą metų, o kuriant konkretų kūrinį ji iškyla į paviršių. Ši instaliacija atsirado norint sujungti vizualinį ir fizinį objektą su idėjų pasauliu ir turėti keletą jungties taškų metaforų požiūriu. O jos gimė labai netikėtai, kai vieną naktį Meksikoje ant vieno namo stogo vaikščiojau ratais galvodamas apie instaliacijos koncepciją.
Kokia instaliacijos pagrindinė mintis ir kuo ji paveiki žiūrovui?
Roberto: Kalba, kaip gamtos reiškinys, turi prasmę savo garsuose, o jos struktūros primena arba atspindi pagrindinės tikrovės struktūras. Atvirkščiu požiūriu kalba kuria tikrovę. Noriu suteikti peno apmąstymams iškeldamas klausimą, ar kalbos garsas turi prasmę, kaip manoma, ir jei taip, kaip tai atsitiks?
Ką žmonės galėtų išsinešti iš šios parodos?
Roberto: Žiūrovai gali mėgautis medijų ir šiuolaikišku šou, ne taip dažnai rodomu įprastose meno galerijų parodose.
Pasaulinė padėtis gana dramatiškai pablogėjo Rusijos kariuomenei įsiveržus į Ukrainą, todėl meno ir kitų temų aktualumas įgavo kitokią šviesą. Ar mūsų lengvabūdiški pramogų ir vartojimo interesai apskritai yra svarbūs karo akivaizdoje? Tikrai tikiuosi, kad menas ir kūrybinė raiška atsižvelgs į tai ir pagerins savo produkciją į prasmingesnį posūkį.
Kalbėdami apie parodą ir kūrinius joje, galime dar kartą pasižiūrėti, ar jų temos išliks. Norėčiau manyti, kad kai kurios pateiktos idėjos netgi įgauna tolesnę prasmę. Tai idėjos apie (ne)komunikavimo ir kalbos problemą, svarbią dabartiniame kare, arba idėjos apie kolektyvo poveikį individui (Mato Drukteinio pjesė).
Kaip sąveikauja parodos „Stereoscopus“ autoriai ir jų instaliacijos?
Roberto: Bendra visos parodos terpė jau kuria tam tikrą kūrinių santykį. Nors, be to pradinio ryšio, darbai lyg ir nesusiję, jie visi atspindi menininkų ir jų kartos psichologinę būseną bei pasaulio suvokimą.
Demetrio Castelluci „Handbrake(!)“
Kaip kilo idėja sukurti šią instaliaciją?
Demetrio: Idėja kilo vaikštinėjant miestuose šalia greitelių ir klausantis variklių ūžimo. Kilo noras patyrinėti plačiau. Vis dėlto neketinu tirti „vienintelės“ garso kilmės, įtariu, kad tokia tikrai neegzistuoja.
Kokia instaliacijos pagrindinė mintis ir kuo ji paveiki žiūrovui?
Demetrio: Ji sukasi apie automobilių kultūrą, kurioje gyvename, ir bando atkurti momentą, kai įtraukiantis garsas staiga nutrūksta, galbūt klausytojo mintyse paliekamas vakuumas ar išnirimo efektas. Kuo paveiki? Nežinau. Aš iš tikrųjų nežinau, kaip tai paveiks mane rytoj, nes mes nuolat keičiamės. Paprastai pradedu nuo įvaizdžio ar idėjos ir leidžiu, kad ji mane kur nors nuneštų.
Ką žmonės galėtų išsinešti iš šios parodos?
Demetrio: Būtų puiku, jeigu jie jaustųsi laisvi paspausti rankinį stabdį ir bet kada panorėję sustabdyti muziką. Be to, aš tikrai esu niekas – kaip ir bet kas kitas – ir negaliu nei pasakyti, nei kažko tikėtis.
Comments