SATYRAS POŠKUS
Aiškindamasi menotyrininko ir menininko Vido Poškaus psicho-tropinių kūrinių populiarumo priežastis, jo kūryboje ieškodama filosofinio akmens, užsikabinau už jo, kaip satyro, apibūdinimų. Aistė Gabrielė Černiūtė žinutę feisbuke pavadino „Mano talentingojo vyro... satyro... gyvenimas“, personalinės parodos plakate užkliuvo ir paties menininko apibūdinimas „senas, nušiuręs satyras“. Neabejoju, Poškaus demokratinio formato kūriniai – šiuolaikinė satyra, kurios pagrindas – sarkastiškas, sardoniškas, subtilus, „burbului“ atpažįstamas ir bendruomenei suprantamas juokas. Nieko bendra neturinčius moteriškosios giminės terminą satyra, apibrėžiantį vaizdavimo būdą, ir demonus, vyriškas gamtos dvasias Satyros, jis sujungia į vieną hibridinę tapatybę, o paveiksluose lygias galimybes suteikia Zaratustrai, Pikasui, Mėlynbarzdžiui, Kalėdų Seneliui.
Satyras yra mišrūnas. Hibridiškumas būdingas pačiai menininko veiklai, asmenybei ir įvaizdžiui: Poškus derina direktoriaus (vedėjo), kuratoriaus pareigas su laisvo menininko ambicijomis. Jo plačiai apimančioje (ypač meninėje) veikloje visuomet paradoksaliai susiejami, sinchronizuojami, bendrinami meno lauko, kultūros įvykiai, juose satyro žvilgsniu naujai pažvelgiama į šventas ar kasdieniškas Lietuvos vietas, istorines asmenybes bei personažus, o kūriniai be poteksčių būtų ir neįdomūs, ir net neįsivaizduojami. Satyro Poškaus kasdieniniai įrankiai labai įvairūs: tapyba, piešimas, juodas gelinis rašiklis ir paprastas pieštukas, o knygų rašymas, meno kritika – tarpinės grandys, padedančios sujungti skirtingus kalbėjimo būdus. Jo įvaizdį apibūdinčiau kaip į save nukreiptą, slepiamą po akiniais ir hipsteriškais plaukais ir nepasiekiamą kitų žvilgsnių.
Menotyrininkas ir meno kritikas, nuolat publikuojantis straipsnius, mokslų daktaras (2007 m. VDA apsigynė humanitarinių laipsnį tema „Antikos atgaivinimo problema Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Renesanso mene“), kelių knygų autorius (Nedingęs Vilnius: miesto akupunktūros, 2016; Menininko dirbtuvė: 42 istorijos, 2017; Videniškiai. Kunigaikščių Giedraičių žemės beieškant (su Mindaugu Skudučiu, 2022). Viena naujausių – 2021 m. knygos pavidalu išleistas demokratinio formato komiksas „Paremta netikrais fucktais“ (apipavidalino Ula Šimulynaitė) – atsidūrė garbioje iliustratorių kompanijoje, gavo diplomą V knygos meno parodoje „O imago!“ (kuratorės Ieva Babilaitė ir Jolita Liškevičienė, 2022, Vilniaus grafikos meno centras).
Komiksas prasideda vietine kultūrine aktualija Baltieji milteliai, arba Kaip valomos gatvės 2021-aisiais, susiejančia socialinę kritiką ir humorą. Nuo reprezentacinių vietų valymo Vilniuje, nuolatinio burbėjimo ji nukreipia dėmesį į inovatyvias idėjas ir problemų sprendimą – gatvių barstymą koksu. Kitas komikso pasakojimas – Lavonų tapytojas. Pedagoginė poema apie meną ironiškai atskleidžia vidutinio menininko ir kitų meno rinkos žaidėjų santykį. Menininkas tapo lavonus, ieškodamas „savo temos“ ir išskirtinumo meno rinkoje. Kiti rinkos dalyviai – kolegos, meno kritikai, pirkėjai galvoja, kad jis tapo gėles ir t. t. Penktasis jausmas sako, kad pastarajame pasakojime slepiasi pažįstami subjektai, kuriuos mielai identifikuočiau. Deja, Poškaus piešinių objektai dažniausiai visiškai nuasmeninti (su išimtimis ar autopersonažuose), bet tokie per visas katastrofas išliksiantys lėtūnai (arba vandens meškučiai)(1), kurių tipą – nedidelį, tinkamą mėgautis, plūduriuoti ir krėsti smulkias niekšybes, beveik kriaušės formos kūnu su nedidele galva – Poškus sėkmingai įtvirtino savo kūriniuose.
Rausdamasi po piešinius, tik kai kuriuose identifikavau konkrečius asmenis, pavyzdžiui, atpažinau menininkę Leną Kryukiną ir satyro žmoną Aistę, nors niekada nesu su jomis susidūrusi akis į akį. Atpažįstamas meno mugės „ArtVilnius“ organizatorės Dianos Stomienės ir akcionistės Monikos Dirsytės leopardo kostiumu siluetas (o tai reiškia, kad vietoj small talks galerijos „Meno niša“ jubiliejinės parodos atidaryme Poškus piešė ir eskizavo). Be abejo, atpažįstamų asmenų sąrašas didesnis, todėl drįsčiau Poškų pavadinti ir šiek tiek portretistu.
Piešimas sąsiuviniuose, vatmanuose, popierėliuose, atsiduriančiuose po ranka, album(ėli)uose ir t. t., skirtingai nei rašymas, reikalaujantis laiko, – tipiškiausia begalinė Poškaus kūrybos dalis, nebesutelpanti vintažiniame lagamine, kurį padovanojo menininkas Gytenis Umbrasas. Menininko archyve išsaugoti ankstyvieji piešiniai (mokymosi priemonė), kurių langučiai nesutrukdė užfiksuoti natūros. Vėliau atsirado specializuotų albumėlių, kuriuose jis registravo daugybę kultūrinių aktualijų – mugės „ArtVilnius“ realijoms skirtas piešinių bloknotas „Klausytojai ir sakytojai“, venecijietiškame atrandu piešinį: „Ką galvoji apie Anzelmą Kieferį?“ /.../ „Nežinau...“ Tie, kurie šiais metais lankėsi Venecijos bienalėje, iš lakoniško piešinio supras, apie ką, kaip ir tie, kurie nesilankė. Poškaus žvilgsnis nepraslydo pro meno premijų temą („Šiais metais Meno ir kultūros premiją mes suteiksime kultūristams, menininkai tegul važiuoja į Veneciją“).
Aktualizuodamas kultūrinio konteksto įvykius ir temas, pavyzdžiui, pastaruoju metu ant bangos buvusius meninius tyrimus, sunkiai išaiškinamus su tuo (ne)susidūrusiai auditorijai, vizualinėms žinutėms jis pasitelkia senesnių žanrų ar disciplinų įvaizdžius, minimu atveju – astronomą! – žemės blyne tyrinėjantį vos įžiūrimus objektus.
Egzistencijos, erotikos ir istorijos vienaip ar kitaip varijuoja Poškaus kūryboje. Viename ankstyvesnių ciklų – Pyktis ir gėlės (2009–2013, MO muziejaus kolekcija), neabejotinai netiesiogiai susijusiame su prancūzų simbolisto Charles’io Baudelaire’o rinkiniu Piktybės gėlės (1857, tais pačiais metais nuteisto už grubų dorybę įžeidžiantį realizmą) – kur „[...] Gėlės smilkintuvas kvapus aplinkui skleidžia“(2), aptinku gotikinių, simbolistinių citatų estetiką, įžvelgiu metamodernistinius pomėgius. Tamsiose piešinių kompozicijų sūkuriuose skleidžiasi ryškiaspalviai žiedai, figūrų tęsiniai, nuodingai atrodantys pykčio simboliai. Ko gero, miksavimas – viena Poškaus kūrybai būdingų savybių. Net pagal juodžiausius scenarijus sukurtuose egzistenciniuose miksuose išvengiama tragizmo, lengvai atsiduodama laisvoms asociacijoms, dviprasmybėms ir erotiškumui.
Erotika plačiai eksploatuojama Poškaus kūriniuose – amžėjantys apolonai, satyrai, dionisai ar nimfos atsiskleidžia šėlionėse, trykšta geismų fontanais, slepia binarinį kontrastingumą arba hibridiškumą. Menininko kūriniai sietini su amžinomis erotinėmis vertybėmis – partnerio suradimu, bendru gyvenimu Palaimos šviesią valandą /Ar juodu nesėkmės metu(3) – kasdienybės ir metafizine aistra. Erotinės kūnų situacijos neretai pridengiamos žemės rutuliu ar tarkuojama morka, nepamirštami santūriai rodomi nepadorūs gestai, virsmas į naminį gyvūną. Moteriška aistros atmaina Poškaus kūriniuose yra plačios aprėpties, kai moterys praranda stereotipinius lytiškumo požymius, kvestionuoja lytinius pasirinkimus („Mėlynabarzdžio“ cikle pasirenkantis ir pasirenkanti labai jau panašūs), polemizuoja su partneriais (tai gali būti ir Platonas, ir Mėlynabarzdis). Labiausiai įsiminiau vieną nimfos vaizdinį – ekonominės situacijos nutrumpintu sijonu ilgakoję, energingai stumiančią vaiko vežimėlį.
Istorija Poškus susidomėjo dar 10-ajame dešimtmetyje, kai dalyvavo Lietuvos istorijos instituto ir Lietuvos nacionalinio muziejaus organizuotuose Bakšių senovinės gyvenvietės ir Paduobės (Šaltaliūnės) pilkapių (Alytaus ir Švenčionių r.) archeologiniuose tyrinėjimuose. Nuo 2013 m. plėtojamoje darbų serijoje Vytauto jaunystė, Zaberezinskis, skirtoje Lietuvos istorijos ir asmeniniams potyriams atskleisti, Poškus ieško gyvulio, vyro – moteryje ir atvirkščiai. Vaizduojamieji turi ir vyro, ir moters požymių, bet Poškus savo darbuose veikiau polemizuoja su populiariu istoriniu vyriškumo mitu, tiksliau, jo tapatinimusi su simboline galia, karalystės ar kitais dydžiais. Abiejų tautų ir lyčių požymių turintis nuogas Vytautas ar kitame tapybos darbe didesnis (kaip ir dera Didžiajam) Vytautas su mažesniu Jogaila (realybėje, rodos, Jogaila buvo didesnis ir gražesnis) poroje primena iš rojaus išvarytus Adomą ir Ievą roko žvaigždžių veidais (supratau perskaičiusi paaiškinimą). Kitas serijos personažas – Zaberezinskis (Jonas Jonavičius Zabžezinskis, LDK valstybinis veikėjas, rūmų maršalka) kūrinyje Zaberežinskio ekshumacija vaizduojamas nuogas Caravaggio teptuko verta poza egzistenciniame (neutraliame) fone, nuogas Mindaugo sūnus ne mažiau įspūdingai – gulinčios Veneros poza. Palaipsniui vis labiau gilindamasis ir remdamasis istoriniais faktais, Poškus sukūrė postmoderniu turiniu papildytą istorijos realybę.
Neretai sunku išskirti, ar menininko kūriniai labiau krypsta į meilės, aistros, lytiškumo, ar į istorijos, ar dar į kokią kitą pusę, tačiau visiškai aišku, kad juokus jis ne tik supranta, bet ir sukuria. VDA „Kreatoriume“ vykusi paroda (kad jos pavadinimas sutampa su Victoro Hugo šedevru Žmogus, kuris juokiasi, neneigė ir pats autorius) – tai Poškaus pastarojo meto asmeninis dienoraštis, o aptariamas išeities taškas – juoko fenomenas. Vienoje iš pastarųjų parodų (Metų laikai. Iš satyro gyvenimo, 2022, Godo galerija) kaip psicho/tropinio realizmo atstovas (taip save pavadino menininkas) fizinėje galerijos erdvėje, nesibodėdamas įvairių temų, sujungė sacrum ir profanum teritorijas.
Poškus ne tik skaito tekstus – inspiracijomis gali tapti visai nefotogeniški šaltiniai, pavyzdžiui, kriptos siena Vilniaus katedroje, o išvestus mišrūnus patiriame su tokia nuostaba kaip fantastingas viduramžių negandas, kitus kūnus – grylius ir šalmus(4). Gyvatžmogiai ir saulašarė – būtent tokie lietuviškų rūšių vaizdiniai. O Godo galerijoje surengtoje parodoje Poškus eksponavo mutavusį viduramžiais išvystyto hibrido tipą. Tapydamas ant automobilinių schemų, jis sukūrė mielus žmogiškų ir dirbtinių – mašininių bruožų turinčius individus – tokius šiuolaikinius lėtūnus.
Satyras yra įklimpęs ir amžinybėje, ir kasdieniniuose maršrutuose. Jam svetimas šventinis džiugesys. Prieš 2022 m. Kalėdas ši būsena išsiskleidė feisbuke įvairiausiose eglučių variacijose, švenčių apmąstymo vaizduose: tai plastikinės Lukiškių aikštės eglutės, nupieštos ant suplėšyto popieriaus, mikrorajoniniai šventiniai medeliai ar spalvotuose laiptinių burbuliukuose pasislėpusios Kalėdos.
Atsiribodamas nuo vaizdinių žinučių, Poškus išsilieja tapyboje ir ne figūriniais, o beveik ekspresionistiniais, sodriais, tropiniais potėpiais, kartu paneigdamas abejingumą tapybos priemonių specifikai. Vieną ciklą inspiravo 2014 m. Krymo įvykiai, kitą pakurstė religinių Tytuvėnų procesijų šventumas, bet tai, ko gero, kita jo kūrybos kryptis.
Poškaus kūriniai unikalūs, netiesmuki, kontekstualūs, atspindintys dabartybę, bet turi ir universalios metaforos gylį. Jie atskleidžia ironišką menininko santykį su kasdienybės proza ir metafizika. Kartu, žiūrėdama į juos, niekaip negaliu išvengti déjà vu su Francisko de Goya akvatintos serija „Los Capricos“ („Kapričiai“) raižiniais. Neretai Poškus piešiniuose įveda kontrastingą šviesotamsą ar ima žaisti panašiais į rėžtuko pėdsakus efektais, maksimaliai išnaudodamas pieštuko gebėjimą brūkšniuoti riebiai, arba panašiai žongliruoja juodu geliniu rašikliu. Ir, žinoma, socialinis pastabumas, turintis visokiausių juoko priemaišų, suartina menininkų kūrinius.
Vienaip ar kitaip menininko satyra – subtiliai aistringa, lakoniška, lengva, tapybos kūriniai pasižymi neišbaigtomis techninėmis specifikacijomis, fotogeniškumu, o dėl šios priežasties pritinka socialinių tinklų formatui, feisbukui, blogams ir beveik kasmet rengiamoms parodoms. Galbūt kaip tik šiuo metu kartu su parodų salės „Titanikas“ kolegėmis Jurga Šarapova ir Rusne Šimulynaite rengiasi antrai parodai „Muziejininkų maištas“ Beatričės Grincevičiūtės namuose-muziejuje (sekite socialinius tinklus).
(1) Visame pasaulyje randami mikroskopiniai gyvūnai.
(2) XLVII Vakaro harmonija. Vertė Vytautas Mačernis.
(3) Vincas Mykolaitis-Putinas. Iš ciklo „Būties valandos“.
(4) Žr. Jurgis Baltrušaitis. Fantastiškieji viduramžiai.
Satire Poškus
In the article Satire Poškus, art critic and artist Saulė Mažeikaitė searches for the reason for the popularity of the psychotropic works of art by Vidas Poškus. Poškus’ democratic format works are contemporary satire with a sarcastic basis, sardonic, subtle laughter that is easily recognisable and understandable laughter. He combines the feminine term – satire – which defines the mode of representation, and the demons, the masculine spirits of nature – Satyrs – into a single, hybrid identity, and in his paintings he gives equal opportunities to Zarathustra, Picasso, Bluebeard, and Santa Claus.
The themes of existence, eroticism, and history vary in one way or another in Poškus’ work. One of his earlier cycles, Rage and Flowers (2009-2013) (MO Museum collection), which is undoubtedly indirectly related to the French symbolist Charles Baudelaire’s collection The Flowers of Evil (1857, convicted in the same year for crude realism insulting virtue), features a gothic, symbolist “aesthetics of quotation”, and also reveals metamodernist inclinations. In the dark swirls of the compositions, brightly colored rings, extensions of figures, and poisonous-looking symbols of anger blossom. Mixing is one of the characteristic features of Poškus’ work. Even the existential mixes created according to the blackest scenarios avoid the tragic and easily indulge in free associations, ambiguities, and eroticism. Eroticism is another one of the artist’s themes, linked to the eternal erotic values of finding a partner and living together – the eroticism of everyday and the metaphysical. Its variety, female passion, is widely covered in Poškaus' works, women lose stereotypical signs of sexuality, question sexual choices, argue with their partners (they can be both Plato and Bluebeard).
In the series Vytautas’ Youth, Zaberezinskis, which has been in development since 2013 and is dedicated to revealing the history and personal experiences of Lithuania, Poškus is looking for the animal in the man, the man in the woman, and vice versa. The characters have both male and female characteristics, but they rather polemicize with the popular historical myth of masculinity, or more precisely, its identification with symbolic power, kingdom, or other dimensions. The naked Grand Duke of Lithuania, who has characteristics of both nations and genders Vytautas, or in another painting, the larger (as befits the Great) Vytautas and the smaller Jogaila (in reality, Jogaila seems to have been larger and more handsome), resemble the pair of Adam and Eve, expelled from Paradise, with the faces of rock stars.
Poškus’ works are unique, non-straightforward, contextual, and reflecting the present, but at the same time, they have the depth of a universal metaphor. They respond quickly to the prose and metaphysics of everyday life.
Comments