Kūrybinis emigrantės kelias:
gyventi Venecijoje ir kurti ukrainietišką meną
Irina Ozarinskaya (Ozi) gimė Odesoje, mokėsi Odesoje ir Kyjive, bet jau daugiau nei 10 metų gyvena ir dirba Venecijoje. Iki Rusijos pradėto karo kūrė projektus Ukrainoje ir kitose Europos šalyse. Dabar daugiausia dirba Italijoje, Ispanijoje, Vokietijoje, Belgijoje, Čekijoje, Lenkijoje, Nyderlanduose, Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje, Juodkalnijoje, Gruzijoje. Visi naujausi menininkės darbai – apie Rusijos ir Ukrainos karą, apie baisias jo pasekmes Ukrainos žmonėms.
Ozi sritis – įvairios medijos: performansas, grafika, tapyba, instaliacija, videomenas, fotografija. Jos darbai eksponuojami Ukrainos ir kitų Europos šalių muziejuose bei galerijose. Jai patinka atlikti performansus ir pristatyti savo darbus pačiose netikėčiausiose vietose. Jei vaikštinėdami Venecijos gatvėmis kažkur ant sienos ar durų pamatysite didelę charizmatišką varną, žinokite – ji Irinos.
Aš nejuokauju, pati buvau sutikusi.
„Būtent tėvynės ilgesys, emigranto liūdesys ir skausmas išgyvenant šį baisų karą duoda man idėjų kurti naujus projektus. Fiziškai būdama Venecijoje, matau save Ukrainoje, iš daugiau nei 2000 km atstumo. Atsiskyrimas nuo draugų ir gimtųjų vietų mane stiprina, padeda išgyventi emocijas ir tai, kas vyksta gimtojoje šalyje.“
Šių metų balandį Ozi kartu su performansų atlikėju Fiodoru Aleksandrovičiumi ir režisiere Olga Danilyuk surengė spektaklius „Evakuacija 2022“ Briuselyje (prie Europos Parlamento), Paryžiuje (Ukrainos kultūros centre) ir Prahoje. Tai prisiminimai apie Kramatorsko įvykius (2022 m. balandžio 8 d. Rusija raketomis apšaudė Kramatorsko geležinkelio stotį Donecko srityje. Per šį siaubingą karo nusikaltimą žuvo 39 žmonės ir 87 buvo sužeisti. Didžioji dauguma jų – moterys, vaikai ir pagyvenę žmonės).
Tačiau apskritai šis spektaklis atspindi psichologinę ir fizinę įtampą, patiriamą evakuacijos metu. Pasirodymai tapo projekto „Human Rights“ dalimi – tai bendras Ukrainos politinių kalinių ir menininkų turas po Europos miestus. Projekto tikslas – skleisti informaciją apie Rusijos okupantų nusikaltimus Ukrainos žemėje ir paskatinti emocinį šių nusikaltimų išgyvenimą.
Paauglystėje Ozi turėjo pasirinkti: užsiimti profesionaliu sportu (ji yra labai aukšta, todėl į ją, kaip tinklininkę, buvo dedamos didelės viltys) ar menu. Dailės mokyklos mokytojas perspėjo, kad jei toliau žais tinklinį, gali „atmušti“ pirštus ir taip prarasti jautrumą piešimui – dailininkai dažnai užbaigia darbą pirštų galiukais. Pasirinkta buvo meno naudai. Įtakos sprendimui turėjo ir mamos surinkta nuostabi meno leidinių apie olandų, vokiečių meną, impresionizmą ir kt. kolekcija. Ši biblioteka nuo vaikystės suteikė Ozi priklausymo meno pasauliui jausmą. Nors Ozi mama buvo inžinierė, o močiutė – išbuožinta buožė, visos šios šeimos moterys yra stiprios valios, taip sakant, su charakteriu.
Kūrybinis augimas menininkei sutapo su laiku, kai, viena vertus, dar buvo aktyviai kuriamas „sovietinis“ menas, kita vertus, pradėjo atsirasti ir vystytis naujos technologijos. Tuo metu buvo gana sunku apsispręsti, kuriuo keliu eiti: tęsti „sovietinę“ tradiciją ar daryti revoliuciją, sekti technologinį procesą ir kurti naujų laikų meną.
„Baigiau valstybinę Kostandi vardo meno mokyklą. Tuomet norėjau studijuoti tik Mikelandželą – perskaičiau Irvingo Stone’o knygą „Kančia ir džiaugsmai“ ir pagalvojau, kad skulptūra yra būtent tai, kuo noriu užsiimti. Bet mokytojas vėl įspėjo: „Ar supranti, kokius sunkius daiktus turėsi kilnoti? Skulptūra – fiziškai sunkus menas.“ Galvojau galvojau ir nusprendžiau, kad geriau rinktis monumentaliąją tapybą... arba ne monumentaliąją... Nes monumentalizmas jau buvo beprarandąs sovietmečiu įgytą aktualumą.“
1995 m. Ozi Grekovo vardo meno mokykloje pradėjo studijuoti tapybą. Tais laikais nebuvo aišku, kur prasimanyti dailės reikmenų. Studentams tapytojams tekdavo šniukštinėti po blusturgius ieškant ir laukiant, kol dailininkų našlės ar vyresnieji menininkai parduos nebenaudojamas medžiagas. Aliejiniams ar akvareliniams dažams nusipirkti (tuomet tarp menininkų buvo itin paklausi Leningrado akvarelė) reikėjo ne tik pinigų, bet ir sėkmės. Kokybiškų teptukų taip pat tekdavo ieškoti parduotuvėse arba medžioti Odesos turguose. Ir visa tai tikrai kainavo beprotiškus pinigus. Taip pat reikėjo gauti drobės ar popieriaus... Jei pasisekdavo, būdavo galima ką nors parduoti iš savo darbų ir vėl nusipirkti medžiagų ir padengti pragyvenimo išlaidas. Taip studijavo menininkai „laukiniame 10-ajame dešimtmetyje“.
Grekovkoje (taip meno bendruomenėje vadinama Odesos mokyklą) buvo geras piešimo mokytojas. Jis sukūrė ir išvystė savo konstruktyvistinio gyvūnų piešimo mokymo programą. Jo pamokas menininkė įsiminė visam gyvenimui – Ozi gyvūnai ir paukščiai visada charizmatiški, su charakteriu, temperamentu, konceptualūs, atlikti meistriškai valdant piešinį.
Baigusi koledžą, Ozi pati kelerius metus dėstė tapybą Kostandi vardo meno mokykloje, o tada nusprendė įstoti į Nacionalinę dailės ir architektūros akademiją. Pavyko tik iš trečio karto, o tai tik liudija apie didžiulę konkurenciją (pažįstu talentingų menininkų, kuriems pavyko tik iš septinto ar dešimto karto). Pirmieji du bandymai buvo Tapybos fakultete, o trečiasis, sėkmingas – Grafikos.
„Patirdavau tokį didžiulį pasitenkinimą, kai abiturientai ateidavo pasižiūrėti mano akvarelių! Ir tuomet jausdavausi dėkinga savo Odesos mokytojui. Apskritai į Kyjivą atvažiavau išmokti kompozicinio mąstymo, tuo metu man tai buvo svarbiausia. Netgi ne tiek kompozicijos, kiek išmokti mąstyti vaizdi-
niais. Tai kitokia kalba, apimanti daugiau nei devynias funkcijas: pažintinę, hedonistinę, estetinę, socialinę, politinę ir kt.“
Prieš keletą metų Ozi kartu su draugais Odesoje atidarė galeriją po atviru dangumi. Tai greitojo reagavimo galerija „Ąžuolai“. Ši erdvė yra šalia karo muziejaus, joje auga daug ąžuolų. Čia menininkai sukūrė daug projektų – žemės meno, performatyvių akcijų ir renginių, kuriuose dalyvavo Ukrainos menininkai. Kartą jie iš Odesos į Mohrytsią (Могриця) pervežė ir pasodino 16 ąžuolų sodinukų. Šio projekto idėja – perkelti mintis iš Odesos į Mohrytsią ir tarsi padaryti nedidelę galeriją šiame Land art simpoziume.
„Pasakos“ – piešinių serija, kuri gali būti priskirta kompensacinei meno funkcijai, yra apie seksualinę fantaziją ir erotinius išgyvenimus. Prieš tai buvo serija „Eilė“ – tai labiau socialinis tyrimas apie eilių, kuriose kartais stovime, egzistavimą. Šios eilės būna ilgos ir trumpos. Ir kiekvienoje iš jų nugyvename tam tikrą savo ir šios eilės gyvenimo segmentą.
Nuo 2013-ųjų menininkė gyvena tarp Venecijos ir Ukrainos (dažnai grįžta į gimtąją šalį jausdama stiprų ryšį). Dirbdama įvairiose šalyse ji išsaugo ir perteikia pasauliui ukrainietišką modernios, konceptualios menininkės tapatybę.
„Kai apsigyvenau Venecijoje, pastebėjau, kad kiekvieną dieną išmetu daug šiukšlių, ypač plastiko, todėl nusprendžiau tai užrašyti ir surengti projektą.“ Ozi atsiguldavo ant grindų (o ji beveik 2 metrai ūgio) ir visas šiukšles išdėliodavo šalia savęs. Paaiškėjo, kad šiukšlės užėmė tiek pat vietos, kiek pati menininkė. „Šlamšto dienoraštis“ – tai septynios nuotraukos per septynias gyvenimo dienas nuo pirmadienio iki sekmadienio. Šį eksperimentą ji nusprendė pakartoti Odesoje ir padaryti kokybiškas nuotraukas, kurias būtų galima atspausdinti visu dydžiu, bet paaiškėjo, kad šiukšlių „specifika“ Ukrainoje skiriasi nuo venecijietiškos. Ukrainoje plastiko sunaudojama mažiau, žmonės perka daug gaminių be pakuotės.
Nuolatinė migrantės jausena ir stiprus namų ilgesys, taip pat – Venecijos architektūra paskatino sukurti projektą „Šeima“. Iš gerokai apgriautų šeimos namų Odesoje menininkė pasiėmė septynias plytas. Šios plytos saugo šeimos atminimą: pačios menininkės, jos mamos, tėčio ir senelių. Ant plytų Ozi užklijavo archyvines savo šeimos nuotraukas. Ne skaitmenines senų fotografijų kopijas, o originalus – „vienintelį nuotraukos, kurios daugiau niekada nebegalėsiu atkurti, egzempliorių. Ant pirmos plytos užklijavau savo, kitoje – mamos, trečioje – tėčio nuotraukas. Tada – vienos močiutės, vieno senelio ir močiutės drauge su seneliu. Ukrainiečių kalboje yra žodis „Семья“ (šeima), jis reiškia „septynis kartus aš“. Todėl šis projektas yra apie mano šeimą.“ Dabar jis saugomas ir eksponuojamas Modernaus meno muziejuje Odesoje.
Beje, anksčiau menininkę domino gyvūnų (daugiausia šunų) ir paukščių (vienareikšmiškai varnų) pasauliai, o dabar jos darbai vis labiau susiję su socialinių, pažintinių, sugestyvių ir kompensacinių meno tendencijų tyrinėjimu ir įprasminimu.
Savo pačios liūdesį, draugų ilgesį ir susitikimus su jais Ozi atspindi komiksų serijoje „Travel-book“, pradėtoje kurti po 2022 m. vasario 24 d. Joje autorė fiksuoja įvairias retų susitikimų su draugais, bendravimo su pažįstamais akimirkas. Ši serija – taip pat apie draugiškus apsikabinimus, mūsų (pandemijos ir prasidėjusio karo) laikais įgavusius ypatingą prasmę ir tapusius svarbia komunikacijos priemone.
2022 m., Rusijos Federacijai įsiveržus į Ukrainą, Ozi kūryboje atsirado piešinių serija „Nauja tikrovė“. Tai autorės dėmesio ir užuojautos Ukrainos karo aukoms išraiška. Žmonių, prarandančių galūnes, kasdien vis daugėja. Dabar žmonės, fiziškai paveikti kovų, turi priprasti gyventi naujoje realybėje. O ir fiziškai nenukentėję žmonės taip pat turi priprasti gyventi naujoje realybėje. Tai nauja žmogaus kūno estetika. Ir tai visiškai nauja realybė visiems, kurie gyvena karo metu ir gyvens po karo Ukrainoje.
Šiuo metu Ozi, bendradarbiaudama su šio straipsnio autore, dirba prie projekto „Bykovnya, Babi Yar, Bucha“ – tai darbas apie atmintį. Jame pasakojama apie tris totalitarinius nusikalstamus režimus, skirtingais laikotarpiais okupavusius Ukrainos teritoriją – komunizmą, nacizmą, rašizmą. Projektas apima archyvinės ir šiuolaikinės dokumentacijos tyrimą ir analizę. Savo suvokimą menininkė apibendrina ir išverčia į grafikos kalbą. Trys laiko atskirtos istorijos susijungia piešinių knygoje į „vieną totalitarinį blogį“. Tai bus išraiškingas, emocingas kūrinys – tylus, be žodžių, tarsi su sustabdytais judesiais. O žiūrovas jį perskaitys pats.
The creative path of an emigrant:
living in Venice and creating Ukrainian art
Irina Ozarinskaya (Ozi) was born in Odesa, educated in Odesa and Kyiv, but has been living and working in Venice for over 10 years. Before the Russian-waged war, she worked on projects in Ukraine and other European countries. Nowadays she works mainly in Italy, Spain, Germany, Belgium, the Czech Republic, Poland, Netherlands, France, UK, Montenegro, and Georgia. All of her recent works are about the war between Russia and Ukraine and its terrible consequences for the Ukrainian people.
“It is the longing for the homeland, the sadness and pain of an emigrant going through this terrible war that gives me ideas for new projects. Physically in Venice, I can see myself in Ukraine from more than 2,000 km away. Being away from my friends and my hometown strengthens me and helps me to experience the emotions and what is happening in my home country.”
Since 2013, she has been living between Venice and Ukraine, often returning to her home country with a strong sense of connection. Working in different countries, she preserves and conveys to the world the Ukrainian identity of a modern, conceptual artist.
Ozi reflects on her own sadness, longing for, and encounters with friends in the comic series Travelbook, which she started after 24 February 2022. In it, she captures various moments of rare encounters with friends and interactions with acquaintances. The series is also about friendly hugs, which have taken on a special meaning in our times (pandemic and war) and have become an important means of communication.
In 2022, after the invasion of Ukraine by the Russian Federation, Ozi created a series of drawings titled New Reality. It is an expression of the artist’s attention and sympathy for the victims of the Ukrainian war. The number of people losing their limbs is growing daily. People physically affected by the fighting now have to get used to living in a new reality. And people who have not been physically affected must also get used to living in a new reality. It is a new aesthetic of the human body. And it is a completely new reality for all those who live during the war and will live after the war in Ukraine.
Ozi is currently working on the project Bykovnya, Babi Yar, Bucha, a work about remembrance, in collaboration with the author of this article. It tells the story of the three totalitarian criminal regimes that occupied the territory of Ukraine at different times – Communism, Nazism, and Ruscism. The project involves research and analysis of archival and contemporary documentation. The artist summarizes and translates her perception into graphic language. Three histories separated by time are merged in a book of drawings into “one totalitarian evil.” It will be an expressive, emotional work –
silent, wordless, as if in suspended animation. And the viewer will read it on their own.
Comments