Visiškoje tamsoje Romualdas Vaitiekūnas sugebėjo intuityviai rasti savo „takelį be utilitarinės paskirties“, pasišviesdamas tik naiviu ir be galo nuoširdžiu tikėjimu kūrybos galia, begaliniu noru „prakirsti langą“ tarp Nevėžio, Neries ir Nemuno į kitą dvasinį matmenį. O jame sutilpo ir Čiurlionio kosmosas, Antano Samuolio pasaulis, ir visa Lietuva - žemė, dangus, požemis ir rojus.